Vaikai nori būti savarankiški, o ir patys tėvai ne visada turi laiko vesti mažuosius nuo durų iki durų.
Visgi jiems būtina priminti svarbiausias eismo taisykles ir nors kartą palydėti maršrutu, kurį vėliau teks kiekvieną dieną įveikti patiems.
Nuo ko pradėti?
Saugaus eismo pedagogė Lina Šembergė besidarbuojanti kartu su Lietuvos automobilių klubu pažymėjo, kad geriausias pamokymas vaikams – tėvų rodomas pavyzdys.
Ji pati per vasarą ne kartą stebėjo, kaip tėvai kalbėdami telefonais per perėjas už kita ranka veda vaikus. Taip pat dažnai jie važiuoja per pėsčiųjų perėjas – vėliau taip elgsis ir atžalos.
Anot pašnekovės, pokalbį su vaiku apie saugų elgesį reikėtų pradėti primenant jam, kaip reikia eiti per gatvę.
Šiai rekomendacijai pritaria ir policijos pareigūnai.
L. Šembergė pastebėjo, kad po vasaros vaikai dar būna išsiblaškę. Rytais jie gali skubėti susitikti su seniai matytais draugais, o po pamokų taip pat kone bėgte grįžti į namus.
Ji priminė, kad prie perėjų mažieji eismo dalyviai privalo būti atidūs – prieš žengdami gerai apsidairyti ir įsiklausyti. Eidami per gatvę vaikai neturėtų stoviniuoti.
„Iš tiesų vaikai būna labai išsiblaškę, kai kalbasi tarpusavyje. Dažnai būna, kad per perėją eina lyg žingsniuodami parke.
Iš toliau atvažiuojančiam vairuotojui gali atrodyti, kad spės pereiti gatvę, o jie dar bus ant kelio – taip irgi nutinka skaudžios nelaimės“, – komentavo L. Šembergė.
Šalin telefoną ir ausines
Anot pedagogės, tėvai taip pat turi priminti, kad einant per perėją negalima naudotis telefonais – jų vieta kišenėse arba kuprinėse.
Ji pati vasarą ne kartą pastebėjo, kaip vaikščiodami vaikai rašo trumpąsias žinutes arba kalba į ragelį. Suaugusieji taip pat panašiai elgiasi, o tai – blogas pavyzdys.
Kol galvų nedengia šiltos kepurės ir kapišonai, daug vaikų naudoja ausines. Jos tapo patogios įdiegus belaidį ryšį, tačiau saugumo tai nepadidina.
Artėjant prie pėsčiųjų perėjos ausines būtina išsiimti.
L. Šembergė pastebėjo, kad priemiesčiuose gyvenantiems moksleiviams taip pat reikia priminti apie ėjimą šalikele.
Tėvai turi pabrėžti, kad pėstieji eina priešinga automobiliams kryptimi, t. y. kairiąja puse. Taip pat vaikai turi stengtis eiti toliau nuo važiuojamosios dalies.
„Šalikelės daugelyje rajonų jau sutvarkytos, tačiau taip yra ne visur.
Tuomet išlipę iš autobuso vaikai eina labai arti važiuojamosios dalies ar net pačiu keliu. Jie neįvertina, kokiu greičiu važiuoja automobiliai“, – kalbėjo pedagogė.
Atšvaitų reikia visada
Nors tamsus paros metas dar trunka neilgai, tačiau orai tokiu metu – itin permainingi. Kai dieną tvyro karštis, o naktį atvėsta, keliuose dažnai tvyro rūkas, todėl atšvaitai ir dabar yra būtini.
L. Šembergė sakė, kad geriausias sprendimas būtų į mokyklas einančius pirmokus ne tik aprūpinti atšvaitais, bet ir aprengti šviesą atspindinčiomis liemenėmis.
„Žmonės nelabai mėgsta tų liemenių, sako, kad jos pernelyg ryškios. Bet juk labai gerai, kad vaikas ryškus.
Daug pirmokų į mokyklas eina savarankiškai, nes tėvai neturi kada jų palydėti, arba patys grįžta namo. Jie dar nėra labai dėmesingi ir jei bus matomi iš tolo – labai gerai“, – kalbėjo pedagogė.
Didžiulė problema, anot pašnekovės, saugus elgesys autobusų stotelėse. Po vasaros dar išsiblaškę ir draugų pasiilgę vaikai dūksta, žaidžia, o tuomet tvarkos jau nėra.
L. Šembergė pažymėjo, kad elgesį stotelėse taip pat reikia priminti.
„Dažnai būna taip, kad pamatę autobusą vaikai puola prie pat stotelės bortelio krašto.
Tai matydamas vairuotojas sustoja toliau nuo jų, o tada būna žengdami nepataiko ant laiptelio, krenta į tarptą tarp stotelės ir autobuso“, – dėstė pašnekovė.
Sprendimas paprastas – mažieji keleiviai turi atsistoti šiek tiek toliau nuo stotelės krašto.
Parodyti saugų maršrutą
Pradinių klasių moksleiviams, taip pat ir tiems, kurie po vasaros persikėlė į kitas mokyklas, anot pedagogės, tėvai turėtų parodyti visą maršrutą.
Jei ryte skuba ir neturi laiko, tą patį gali padaryti ir vakare po darbo.
„Juk galima kartu sėsti į autobusą, kartu nuvažiuoti iki mokyklos, ar nueiti pėsčiomis.
O po to parodyti saugias gatves, kuriose vietose kirsti kelią. Galima rasti laiko tai padaryti neskubant, viską aptariant su vaiku“, – patarė L. Šembergė.
Ji pridūrė, kad mokyklose taip pat rengiami tokie užsiėmimai, tačiau kaip sakė pedagogė, su klase einama link to namų to vaiko, kuris arčiausiai gyvena.
„Mes parodome, kaip reikia eiti, kad jeigu yra galimybė, reikia rinktis šaligatvį arba pėsčiųjų taką. Geriau praeiti ilgesniu maršrutu, bet kad jis būtų saugus“, – sakė pašnekovė.
L. Šembergė jei saugiausio maršruto nėra galimybės įveikti kartu gyvai, bent jau nubraižyti planą arba pažymėti jį žemėlapyje.
„Taip pat visi gali išeiti bent jau prie savo namų ir parodyti, kuria šaligatvio dalimi eiti, kur stovėti atėjus prie perėjos, ar autobusų stotelėje. Toks aptarimas yra būtinas“, – patarė pedagogė.
Anot jos, tokie tėvų patarimai labai daug duoda. Tas pačias taisykles dar turėtų pakartoti ir mokytojai.
