Netikėta istorija Angelinai nutiko paskutinėmis karantininio pavasario dienomis, kai netikėtai kone jos kieme nusileido sklandytuvas...
„Nusileido kone į kiemą“
Iš kojų verčiantį siurprizą senolei surengęs žinomas klaipėdietis menininkas ir sklandymo entuziastas Linas Zubė pasakojo, kad idėja gimė spontaniškai.
Gegužės 29-ąją Klaipėdos sklandymo klubo nariai mėgavosi galimybe sklęsti virš žemės.
„Žinote, sklandytojams nutinka visokių istorijų. Būna, kad oro sąlygos atrodo tinkamos, ir nusklendi labai toli, bet dėl įvairių priežasčių grįžti į aerodromą nebepavyksta. Kadangi sklandytuvas neturi variklio, tenka susirasti vietą, kur galėtum tūpti. Taip ir nutiko mūsų jaunam sklandytojui Vytautui.
Grįžtant aukštis buvo nepakankamas, kad perskristų miškelį prie Kartenos aerodromo, tad Vytautas ir nutūpė prie Angelinos namų, kone kieme. Tarsi princas ant balto žirgo“, – pradėjo pasakoti Linas Zubė.
Tai, kas įgudusiems sklandytojams atrodo įprasta praktika – nusileisti už aerodromo ribų, prie 90 metų artėjančiai senolei iš pirmo žvilgsnio labiau priminė lėktuvo avariją.
„Senolė sunerimusi atbėgo prie sklandytuvo teirautis, ar nenutiko kas blogo jaunam vyrukui. Laimei, paaiškėjo, kad jaunuolis sveikas ir gyvas, tad abu įsikalbėjo. Močiutė pradėjo pasakoti, kad niekada nėra pakilusi nuo žemės, niekada nėra išbandžiusi skrydžio malonumo.
Nors ir buvo gyvenime tokia galimybė, bet tuomet tiesiog pabijojo, neišdrįso, o paskui ilgai gailėjosi...“ – pasakojo klaipėdietis.
Jis sakė pats stebėjęs Vytauto sklandymą iš aerodromo. Pamatęs, kad jo sklandytuvas dingo iš akiračio, telefonu išsiaiškino, kad jam nieko rimto nenutiko, tiesiog nutūpė malonios močiutės kieme. L. Zubė pabandė nuskristi apžiūrėti, ar yra galimybė lėktuvu ištempti sklandytuvą, bet laukas tam pasirodė per mažas.
„Juo labiau kad lauke augo žirniai. Negi maurosi dabar su lėktuvais po močiutės žirnius? Apsukau ratą, mačiau iš oro, kaip Vytautas maloniai šnekučiuojasi prie sklandytuvo su Angelina, bet kai atvažiavome jo pasiimti kitu transportu, jos jau nebebuvo, tad aš su ja ir nesusitikau“, – toliau istoriją pasakojo L. Zubė.
Netikėtas pasiūlymas
Kadangi jaunam sklandytojui Vytautui toks nutūpimas buvo pirmas gyvenime, apie šį įvykį sklandymo entuziastai daug kalbėjo. Taip išsikalbėjo ir apie malonią močiutę, kuri prisipažino turinti svajonę – skristi.
„Man tuomet dingtelėjo mintis – o kodėl mes negalime įgyvendinti šios slaptos svajonės. Tad sekmadienį Vytautas nuvažiavo pas Angeliną į namus ir ramiai pasakė, kad aerodrome jos laukia lėktuvas... Skrisim...
Negalėjome įsivaizduoti, kokia bus močiutės reakcija, ar ji sutiks. Bet kai pamačiau Vytautą grįžtantį kartu su Angelina, labai apsidžiaugiau, kad ji šį sykį nepabijojo“, – kalbėjo L. Zubė.
Pasak jo, nors močiutė vis kartojo, kad baiminasi ir jai šiek tiek nejauku, jos veiksmai bylojo ką kita.
„Būta ir mums abejonių, ar pajėgs močiutė įlipti į sportinį orlaivį, tačiau reikėjo matyti su kokiu entuziazmu ji pasilypėjo ant pastatytos kėdutės ir kaipmat atsidūrė orlaivyje. „O, čia dar yra kur įsikibti“, – džiaugėsi įsitvėrusi vairalazdės. Uždėjome močiutei ausines ir pakilome.
Lyg tyčia diena buvo labai vėjuota, tad skrydis gal ir nebuvo pats maloniausias, lėktuvą kratė, bet močiutės šypsena buvo užburianti. Vis stebėjausi, kokio ji šviesaus proto. Dar prieš pakylant apgailestavo, kad nepasiruošė tinkamai – nepasiėmė maišelio, jei netyčia supykintų“, – pasakojo klaipėdietis.
Laimei, maišelio neprireikė.
Nors skrydis truko vos 10 minučių, įspūdžių Angelinai pakako su kaupu. Senolė pamatė, kaip iš paukščio skrydžio atrodo jos sodyba, jūra, Kretinga, Klaipėda, matėsi ir Kuršių nerijos kopos.
„Dešimties minučių pakako, kad Angelina galėtų apžvelgti visą Žemaitiją. Kol skridome, ji daug nekalbėjo, bet jos šypsena veide buvo iškalbingesnė už tūkstantį žodžių, o kai išlipome, pasakė: „Štai dabar jau galiu ramiai numirti.“ Tad raminome, kad dar tikrai ne laikas, juk galima ir dar vieną kartą paskristi.
Matėsi, kad žmogus turėjo troškimą, kuris buvo giliai užslėptas. Žmonės nori pasistiebti nuo tos žemelės, bet ne kiekvienas išdrįsta“, – pasakojo L. Zubė.
Nesibaigiantys siurprizai
Kai L. Zubė šia įkvepiančia istorija pasidalijo feisbuke, ji akimirksniu taip išpopuliarėjo, kad ja susidomėjo ir žurnalistai.
„Angelina stebėjosi, kad jos gyvenimas taip apsivertė per vieną dieną. Sakė negalėjusi patikėti, kad vieną dieną skris, ir dar labiau netikėjo, kad ją parodys per televiziją„, – žmogiška Angelinos reakcija džiaugėsi klaipėdietis.
Pats L. Zubė neslepia, kad dažnas, kartą pabandęs skristi ar sklandyti, nebegali be to gyventi.
„Žinote, vieni priklauso nuo alkoholio, o kiti nuo kamuolinių debesų“, – juokauja menininkas ir sklandytojas Linas Zubė.
„Yra toks Klaipėdos sklandymo klubas, kuriame yra labai daug žmonių, turinčių priklausomybę. Žinote, vieni priklauso nuo alkoholio, o kiti nuo kamuolinių debesų. Kai tik dangus pilnas kamuolinių debesų, – mums, sklandytojams tai puikus ženklas, kad reikia kilti į dangų.
Sklandytojams tai pats tikriausias „kaifas“, nes po kamuoliniais debesimis formuojasi palankios oro srovės, galima labai ilgai sklandyti be pavojų ir rizikų. Tuomet lengva sklandyti net ir neturintiems ypatingų gebėjimų ar aukštos kvalifikacijos.
Galima sakyti, kad tai sukvailėjimas, bet gal greičiau tai noras matyti pasaulį kitokį, nei jis yra iš tikrųjų. Tai būdas džiaugtis Dievulio sutvertu pasauliu“, – romantiškai kalbėjo L. Zubė.
„Ilgiausių metų jums, Angelina, pozityvusis žmogau iš Lygnugariškių!“ – išskirtinei pakeleivei linkėjimus siunčia Linas Zubė.
