– Gediminai, socialiniuose tinkluose dalijatės ne tik įspūdingomis žmonių fotosesijomis, jus galima pastebėti ir prie akį traukiančių automobilių. Iš kur ši aistra?
– Manau, kiekvieną berniuką nuo mažumės domina automobiliai, technika. Prisimenu, kaip burzgiančioje mašinoje važiuodavau kartu su tėčiu ar seneliu, kurie leisdavo ir man pasukioti vairą riedant į kaimą.
Vėliau, kai jau ir mano paties kojos pasiekdavo pedalus, galėdavau pavairuoti savarankiškai. Valdyti techniką man buvo kažkas ypatingo.
O pastaraisiais metais atsirado aistra automobilių sportui, pradėjau dalyvauti treniruotėse, kurias organizuoja lenktynininkų komandos. Taip už tam tikrą atlygį galima gauti vairavimo pamokų su profesionalais. Maža to, apskritai domina automobilių sportas – „Formulės 1“ lenktynės, ralio varžybos.
– Kokias taisykles ir pamokas akcentuodavo tėtis su seneliu, kai turėdavote galimybę kartu pavažinėti?
– Mano tėtis – atsakingas žmogus, galbūt net pernelyg tvarkingas, besilaikantis taisyklių. Jis akcentuodavo, kad vairuoti transporto priemonę yra ir didelė atsakomybė, apie nutrūktgalviškus dalykus nebūdavo net kalbos. Vėliau ir pats daug ko išmokau, teko pakliūti ir į avarijas.
Ilgainiui supranti – kad ir kaip gražiai atrodytų ir greitai važiuotų automobilis, tai yra didžiulė rizika. Visuomet stengiuosi važiuoti saugodamas ir save, ir kitus eismo dalyvius, ir keliaujančius su manimi.
– Vis dėlto išbandote daugybę galingų automobilių. Neabejoju, kad kartais norisi paspausti greičio paminą.
– Taip, bet yra tam skirtos vietos, kur tai galima daryti saugiai. Kartais malonu įsibėgėti iki leistino greičio, tas traukos, galios ir valdymo pojūtis, kai automobilis staiga pajuda iš vietos, yra įspūdingas.
Juk kartais nebūtina spausti iki 200 kilometrų per valandą, nes kiekvienas posūkio įveikimas suteikia didelį malonumą. Smagu jausti, kaip automobilis tavęs klauso, ar neslysta, kai nereikia, ir panašiai.
Kai buvau mažas, keliuose važinėjo vos kelių markių automobiliai, jas žinojai atmintinai. O dabar pasirinkimas labai didelis. Yra lyderiaujančių sportinės klasės automobilių, pavyzdžiui, „Porsche“, „Audi“, BMW, „Lexus“ ir kitų, galbūt skirtų ne trasai, bet miesto sportinių automobilių, kuriuos vairuoti yra didžiulis malonumas.
Galima užsisakyti laiką specialioje trasoje Kačerginėje ar Kaišiadoryse ir išbandyti automobilius.
Palakstęs ten vėliau gatve važiuoji ramus kaip belgas, nebenori spausti greičio pedalo, draskytis miesto gatvėmis, kur ir taip kyla daug pavojų.
Man labai smagu lakstyti ir kartais, yra specialių trasų Vilniuje, Elektrėnuose, Aukštadvaryje. Neseniai su drauge atradome smagius kartus Druskininkuose, mokėmės įveikti posūkius tiek šlapioje, tiek sausoje trasoje.
– Ką įspūdingiausia teko vairuoti?
– Aš labai patenkintas savo automobiliu „Lexus IS F“ su 8 cilindrų V8 5 l varikliu. Tai galinga mašina su gera trauka, ji gerai valdoma. Visus automobilius lyginu su savuoju ir galiu pastebėti tiek privalumus, tiek trūkumus. Įspūdį yra palikę „Aston Martin“, „Bentley Continental GT“.
– Nejau verta galingu automobiliu važinėti kasdien? Galbūt verčiau turėti ir ekonomiškesnį?
– Man nėra didelio poreikio važinėti kasdien, dažniau važinėju trumpus atstumus, o degalų sąnaudos priklauso nuo to, kaip spaudi. Gali sunaudoti 11,5 l, o gali ir 16 l degalų šimtui kilometrų. Jei važiuoji lenktyniniu režimu, apskritai neskaičiuoji degalų sąnaudų.
Vis dėlto turimas automobilis sumanus, važiuojant normaliu režimu jis renkasi kuo aukštesnę pavarą, kad degalų sąnaudos būtų mažesnės. Tai gana ramus automobilis kasdieniam važinėjimui, žinoma, jį galima išprovokuoti, įsijungti sportinį režimą, stipriau paspausti pedalą. Tuomet tai būna visai kitoks automobilis.
– Kiek automobilių jums apskritai teko išbandyti?
– Neskaičiavau, bet, manau, šimtus. Dalyvauju automobilių sporto renginiuose, juos filmuoju ir fotografuoju. Pastarasis bandytas automobilis Kačerginės Nemuno žiede buvo „Alfa Romeo Stelvio Quadrifoglio“. Šis visureigis, turintis 500 arklio galių, yra lyg kosmosas.
– Kokių automobilių jūs turėjote?
– Turėjau „Jeep Cherokee“ keturiais varomaisiais ratais. Tai nebuvo naujausias automobilis, bet jis galėjo pasigirti geru pravažumu. Išvykus į sodybą šis automobilis nekeldavo problemų.
Vis dėlto ilgainiui pabodo lingavimas važiuojant ir norėjau sportiškesnio automobilio. Teko vairuoti kitokio modelio, nei turiu dabar, „Lexus“, taip pat trečios ir penktos serijos BMW, „Chrysler“, „Subaru Legacy“.
– Dabar populiaru vairuoti elektromobilį. Ką apskritai manote apie elektrifikaciją? Kadangi mėgstate burzgiančius variklius, ar kada nors persėsite į tylią elektra varomą mašiną?
– Nesu prieš naujoves, bet manau, kad yra daug dalykų, kurių spauda nepamini apie elektromobilius. Mėginama sakyti, jog tai gamtos tausojimas, žalioji energija, bet man liūdna, kad visuomenė neinformuojama, jog pagaminti tokį automobilį yra didelė tarša, laidojant baterijas teršiama žemė.
Elektros energijai pagaminti taip pat reikia anglių, dujų. Taigi kartais žalos gamtai padarai daugiau nei ją tausoji. Daugelis esame už gamtos saugojimą, tačiau šiuolaikiniai benzininiai automobiliai atitinka aukštus reikalavimus. Svarbu turėti atsakingą požiūrį ir nevažinėti senais ir taršiais dyzeliniais automobiliais.
Teko išbandyti „Audi e-tron GT“, jis sukėlė daugiausia emocijų – yra gerai valdomas, turi specifinį dirbtinį garsą. Tačiau kiti elektromobiliai nekelia tokio emocinio susižavėjimo, be to, jų dizainas nesuvokiamai keistas. Mes gyvename gamtoje, kurioje žemo dažnio garsai lydi nuo akmens amžiaus, nuo riaumojančių gyvių. Man labiau priimtinas ir artimas benzininių variklių garsas.
Įsivaizduokite gatvėje stovintį berniuką. Kaip manote, ar jis atsisuks į pralekiantį elektromobilį? Visai kita jo reakcija būna į garsiai burzgiančią mašiną – tuomet to vaiko akys žiba, jis džiaugiasi garsu ir vaizdu.
Pats matau, kaip per lenktynes vaikai tirta iš malonumo, spiegia ir džiaugiasi išgirdę automobilių gausmą, tai turi poveikį. O elektra varomi automobiliai skleidžia aukšto dažnio garsą, kuris gamtoje retai sutinkamas. Tas automobilių cypimas man ne prie širdies ir, matyt, greičiau nuo jo pavargčiau, nei jausčiau malonumą vairuodamas tokį.
– Ar yra koks nors automobilis, kuriame visai savęs neįsivaizduojate?
– „Fiat Multipla“. Jis man estetiškai negražus. Prancūzų gamintojų automobiliai man taip pat nelabai patinka, nors yra keli simpatiški jų gaminami modeliai. Gal šie gamintojai mėgina kuo nors išsiskirti, surasti savo klientus, bet man jų automobiliai yra keisti. Žinoma, niekuomet negali spjauti į šulinį – galbūt gyvenimas kada nors privers vairuoti ir tokius automobilius. O BMW, „Audi“, „Mercedes-Benz“, „Lexus“ turi labai gražių automobilių.
Viskas priklauso nuo to, kokią emociją tau suteikia automobilis, kaip jautiesi jį vairuodamas. Kaip batai turi būti patogūs, taip ir automobilį reikia pasirinkti pagal save.
Kai įsigijau turimą „Lexus“, supratau, kad šis automobilis sutampa su mano charakteriu, – kai reikia, jis ramus, o kai noriu greičio, jis turi energijos, gali greitai lėkti, su juo jaučiuosi saugus.
Džiaugiuosi, kad mano automobilyje nėra prikišta daug elektronikos, jis nedaro dalykų, kurių nesitikiu.
Daugelis šiuolaikinių automobilių perdėtai mėgina apsaugoti mus nuo visko ir vairavimo įgūdžiai tampa tarsi nereikalingi, nes šie automobiliai labiau pritaikyti žmonėms, kurie nemoka vairuoti. Tačiau kai žinai, ko nori, ir tave mašina blokuoja, tai erzina.
– Ką fotografuoti sunkiau – žmones ar automobilius?
– Automobilius pradėjau fotografuoti prieš trejus metus, iš pradžių tai buvo kaip pomėgis, o vėliau nusprendžiau susikurti atskirą paskyrą socialiniuose tinkluose. Maniau, kad jau neblogai išmanau fotografiją, tačiau kiekvienas automobilis turi savo charakterį, bruožus, reikia perprasti jo dizainą ir suprasti, kokiame kontekste, aplinkoje geriausia nufotografuoti atitinkamą automobilį.
Ieškoti tinkamos aplinkos labai sudėtinga, ji turi būti žavinga, švari, gatvės turi būti gražios, tvarkingos, reikia atsižvelgti į spalvas, apšvietimo stulpų skaičių ir daug kitų dalykų. Be to, visuomet reikia stebėti orus, prisitaikyti prie jų. Galbūt reikia saulėto ryto ar vakaro, o gal labiau tinkamas lietingas oras, kad būtų daugiau dramos.
O žmogus mažesnis, jį lengviau įkomponuoti į erdves. Nepaisant to, kad kaupiasi patirtis, gražiai nufotografuoti automobilius išties sudėtinga.
Fotografijos srityje dirbu daugiau kaip 25 metus, bet labai įdomu atnaujinti žinias, paieškoti naujų techninių sprendimų. Pafotografavus automobilius sukyla įvairių emocijų, savo profesiją pamatau kitu kampu. Tai mane prablaško, suteikia naujų emocijų ir į darbą su modeliais sugrįžtu pailsėjęs.
– Sako, žmogų pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Ar jūs kaip nors vertinate žmogų pagal tai, ką jis vairuoja?
– Man svarbiausia, ar automobilis apskritai tvarkingas. Daugelis žmonių perka tai, ką išgali įsigyti. Kiti perka pagal padėtį visuomenėje. Žinoma, atkreipiu dėmesį, kokiu automobiliu žmogus atvyksta į fotosesiją, – vieni nori parodyti savo padėtį visuomenėje, kad turi pinigų. Mane labiau žavi, kaip mašina prižiūrėta, kokia tvarka salone, kokie garsai sklinda.
– Ar dalijatės vairavimu su drauge Beatriče?
– Didžiuojuosi, kad ji labai gerai vairuoja, giria net kiti instruktoriai. Neseniai kartu teko važinėti kartais ir mūsų finišo laikas buvo labai panašus. Tai verčia mane pasitempti.
Smagu turėti draugę, kuria gali pasitikėti, kuri moka greitai, saugiai ir sportiškai vairuoti. Ji yra prisipažinusi, kad turėjo gerą instruktorių.
Beatričė – sportiška asmenybė, turinti gerą reakciją ir greitai susigaudo. Per pastaruosius metus automobilių sporte ji gavo daug naudingų patarimų.
– Lietuva – gera šalis išbandyti automobilius ir juos fotografuoti? Atrodo, čia iki skausmo pažįstamas kiekvienas takelis ir kelelis, ką nauja dar galima pamatyti? Štai nuvykus į Pietų valstybes atrodo, kad ten daugiau gražių vietų įamžinti techniką.
– Lietuva tikrai turi daug gražių vietų. Kaip sakoma, nėra blogo oro, yra tik blogas požiūris. Viskas priklauso nuo to, kokį tikslą išsikeli. Vieniems automobiliams reikia blizgėti, būti švariems, todėl jų netiks fotografuoti lietingą dieną.
Mūsų šalyje jau daug sutvarkytų kelių, kuriuose galima nufotografuoti automobilius. Miestai taip pat tvarkomi, atsiranda daug naujų erdvių, kuriose galima europietiškai atskleisti mašinas. Verta automobilius fotografuoti ant viadukų, tiltų, kur leidžiama sustoti, prie modernių pastatų.
Neseniai buvome Tenerifėje ir bendradarbiavome su automobilių nuomos kompanija, taigi siekiau atskleisti vairuotus automobilius toje aplinkoje. Buvo įdomu važinėti po salą, ieškoti tinkamų kampų. Lietuvoje nėra tokios egzotikos, bet yra natūrali egzotika.
