– Ineta, prieš kelerius metus persėdote į elektromobilį. Kokie įspūdžiai?
– Kadangi gyvename Vilniaus rajone, su vyru prieš dvejus metus apskaičiavome, kad mums toks automobilis – labai tinkamas pasirinkimas. Vairuojame paprastesnį elektromobilį „Nissan Leaf“, kuris yra nebrangus, jo eksploatacijos išlaidos taip pat nedidelės, be to, jis patogus. Mūsų poreikiams užtenka jo viena įkrova nuvažiuojamo atstumo.
Kadangi gyvename name, dažniausiai čia ir įkrauname. Žinoma, kartais tenka automobilį įkrauti ir mieste. Be to, į elektromobilį persėdome ir dėl taršos, tvarumo. Esame patenkinti, nes pamiršome daugybę rūpesčių, kurie kamuoja turint mašiną su vidaus degimo varikliu. Džiugina ir tai, kad kol kas neturėjome bėdų dėl šio elektromobilio remonto.
– Šeimoje turite tik vieną automobilį?
– Turime ir benzininį. Tėvai gyvena Marijampolėje, tad kartais tenka leistis į ilgesnę išvyką. Tačiau per didžiąsias pūgas bei šalčius benzininis automobilis buvo stipriai apsnigtas ir dažniausiai naudojomės elektromobiliu.
– Kaip su žiemos iššūkiais Lietuvoje susidoroja elektromobilis? Ar nepatiriate daugiau nepatogumų, nes jį tenka dažniau įkrauti?
– Išties įkrauti reikia dažniau, nes sumažėja nuvažiuojamas atstumas. Kartais reikia važiuoti be šildymo, nes tai suvalgo labai daug energijos. Bet mums dėl to nekyla didelių bėdų.
– O kaip dėl smarkiai išaugusių elektros kainų?
– Įkraudami elektromobilį namuose išlaidų elektrai skrupulingai neskaičiuojame, bet, pavyzdžiui, anksčiau įkrauti elektromobilį mieste viena kilovatvalandė kainuodavo maždaug 29 euro centus, o dabar kaina pakilo iki 59 centų.
Taigi norėdama įkrauti elektromobilį 100 kilometrų nuvažiuoti sumokėdavau po 3–4 eurus, o dabar moku 7 eurus ir daugiau. Kelionė pabrango beveik dvigubai. Bet mes nenuvažiuojame labai daug, tad neišleidžiame didelių sumų. Tie, kurie per mėnesį nuvažiuoja po 500 kilometrų ir daugiau, junta elektros kainų padidėjimą.
– Kokius automobilius dar esate vairavusi?
– Vairuoju nuo 2012-ųjų, bet daug automobilių nesu pakeitusi, gal tik kokius tris. Pirmasis mano automobilis buvo A klasės „Mercedes-Benz“, vėliau vairavau „Nissan Qashqai“ ir juo buvau labai patenkinta. Jei dabar rinkčiausi kitą, vėl dairyčiausi „Nissan“ markės automobilio.
Jie patogūs ir nereikia daug išleisti jų priežiūrai. Rinkdamasi automobilį atkreipiu dėmesį, kad vėliau jo remontas nekainuotų brangiai. Taip pat svarbus talpumas, kad būtų patogu keliauti su visa šeima, ir kad degalų sąnaudos nebūtų didelės.
– Marijampolė nuo seno garsėja automobilių turgumi. Ar pirmųjų savo automobilių ieškojote ten?
– Į Vilnių automobilį parsigabenau iš Marijampolės dar neturėdama vairuotojo pažymėjimo. Jį buvau jau anksčiau nusipirkusi Kauno automobilių turguje. Egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti laikiau jau Vilniuje. Iš pradžių buvo nedrąsu vienai važinėti, bet supratau, kad taip niekada ir neišmoksiu, jei nebandysiu. Taigi jau tada buvau drąsi vairuotoja.
– Ar skiriasi jūsų vairavimo stilius, kaip vairavote tuomet ir kaip dabar? Su vaikais, matyt, keliaujate ramiau?
– Nesu labai rami vairuotoja, bet laikyčiau save normaliu eismo dalyviu. Vairuoju atsakingai, neviršiju greičio, laikausi Kelių eismo taisyklių. Tiesa, kartais susimoku vieną kitą administracinę baudą už netinkamą automobilio statymą. Bet juk taip pasitaiko kiekvienam. Nesu aš nei šventa, nei kelių erelis.
– Ar kelyje jūsų nepainioja su seserimi Irūna? Ar skiriasi jūsų vairavimo stilius?
– Nepasakyčiau, kad skiriasi mūsų vairavimo stilius. Abi esame pasikausčiusios vairuotojos. Kiti pašaipiai pasakydavo, kad štai marijampolietės tik kaime vairavusios, bet mes ir mieste esame tvirtos vairuotojos, neturinčios baimės važiuoti.
Abi esame panašios, o ar žmonės tai pastebi kelyje – nežinau, per daug į kitus nesidairau. Būna, kad aikštelėje kas nors atkreipia dėmesį, anksčiau gal dažniau mus supainiodavo, o dabar labiau atskiria.
– Galbūt kai mokėtės vairuoti ar laikydamos egzaminus viena kitai padėdavote apgaudamos egzaminuotojus ir pasikeisdamos vietomis?
– Ne, tokių dalykų nedarydavome ir tokios rizikos neprisiimdavome. Gal tik kitiems žmonėms mes būdavome panašios, sau – ne.
– Kas jūsų šeimoje vairuoja dažniau – jūs ar vyras?
– Apylygiai. Jei kur nors greitai reikia keliauti, kas pirmesnis prie vairo atsisėda, tas ir vairuoja. Dėl to nekyla jokių klausimų. Gerai vairuoja ir vyras, ir aš. Mes kelyje vienas kitu pasitikime, abu vairuojame saugiai.
– Ar vienas kitam sakote pastabas, kaip reikia važiuoti?
– Aš kartais aiškinu, kur ir kada reikia persirikiuoti, kaip reikia važiuoti. Aš gyvenime viską susiplanuoju į priekį. Nors į Marijampolę pas mamą esu važiavusi tūkstančius kartų, prieš važiuodama vis tiek įsijungiu navigaciją, pasitikrinu kelius, susiplanuoju, kur ir kada reikės sustoti.
Net ir veždama vaikus į būrelius Vilniuje beveik visada įsijungiu navigaciją norėdama pasitikrinti, ar kelyje nėra kokios avarijos, spūsties. Kadangi sostinę iš namų galiu pasiekti skirtingais keliais, navigacija tikrai pagelbėja, parodo, kuris kelias tuo metu laisvesnis. Juk kartais tenka įpulti į eismo spūstis ir kankintis.
O mano vyras viską daro atvirkščiai, jis niekada neplanuoja. Pavyzdžiui, jis gali išvažiuoti pro kiemo vartus ir tik tada pradėti galvoti, į kurią pusę pasukti norint pasiekti Marijampolę. Gal dėl to kartais jam ir nurodau, kokiu keliu važiuoti ar kurios eismo juostos laikytis. Taigi reikia prisipažinti, kad kartais pabambu sėdėdama keleivio vietoje.
– Daug metų praleidote su grupėmis „Mokinukės“, „Studentės“ – turbūt išmaišėte net ir atokiausius Lietuvos kampelius?
– Tikrai kelionių buvo daugybė. Kai dar nevairavau, nelabai kreipdavau dėmesio į kelią, bet prasidėjus koncertinei veiklai su grupe „Studentės“ jau važiuodavau kitaip, net ir sėdėdama greta vairuotojo sekdavau maršrutą, atkreipdavau dėmesį į ženklus. O Lietuvą gerai pažįstu, esu beveik visą išvažinėjusi.
– Ką veikiate kelionių metu, gal vairuodama klausotės muzikos? Pavyzdžiui, uošvio Žilvino Žvagulio dainų ar savo?
– Ne, uošvio dainų neklausau, nebent per radiją skamba kokia nors jo daina, tada vaikai paprašo pagarsinti ir atidžiai klausosi.
Kai su Žilvinu dirbome kartu, labai daug klausydavomės lietuviškų radijo stočių. O dabar dažniausiai klausausi žinių ir radijo laidų.
– Jūsų giminė užsiima šakočių verslu. Ar išmokote saugiai pervežti šį gardėsį?
– Esu su šakočiais važiavusi ir į pusseserės vestuves, ir į sesers vyro gimtadienį. Kepame metro aukščio šakočius ir juos reikėjo nusivežti į Lazdijų rajoną. Jiems yra sukaltos specialios dėžės, bet juk norint juos tinkamai pervežti reikalingas ir didesnis automobilis, o mes su draugu juos vežėme lengvuoju automobiliu, aš sėdėjau ant galinės sėdynės apsižergusi tą šakotį.
Pamenu, viena ranka prilaikau tą šakotį, o kita dažausi – toks visiškai moteriškas variantas. Tiesa, visi kalniukai buvo palydėti ištiktukais „oi“, „ai“, „ui“ ir panašiais. Bet nugabenome sėkmingai.
– Kokių nuotykių kelyje dar esate turėjusi?
– Prisimenu gyvenimą kartu su kolege Rūta iš „Mokinukių“. Studijų laikais visi iš mūsų juokdavosi, nes Rūta turėjo automobilį, iš kurio žiemą reikėdavo išimti akumuliatorių ir parsinešti jį namo įkrauti.
Tuomet gyvenome šalia Rotušės aikštės, pačiame Vilniaus centre, 3 aukšte.
Galite įsivaizduoti, kaip sutemus eidavome į lauką, pakeldavome variklio dangtį, išardydavome, ką reikėdavo, ir išsitraukusios akumuliatorių jį nešdavomės namo. Aplink gyvenę vyrai iš mūsų labai juokdavosi.
Sykį su grupe važiavome į Palangą, kur turėjome koncertuoti, bet automobiliui kažkas nutiko ir sustojome iki Kryžkalnio likus maždaug 15 kilometrų. Automobilis buvo pilnas „Studenčių“, tąkart smarkiai lijo. Viena vidury autostrados bėgo padėti ženklo, įspėjančio apie sustojusį automobilį, kitos žiūrėjo, kas nutiko automobiliui.
Galiausiai teko atšaukti koncertą, o mus kažkas nutempė. Tąkart davėme vairuoti grupės narei Ievutei. Sulipusios į kitą automobilį stebėjome, kaip ji visa suplukusi važiuoja iš paskos. Dabar prisiminus tai kelia juoką, bet net ir tai yra savotiška patirtis kelyje.
