M.Suboč ir A.Postarnakas kemperiu dabar lanko gražiausias ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos vietas.
Panašiai keliaujančius žmones pora stebėjo jau keletą metų, tačiau ryžtis galutiniam sprendimui ir patiems įsirengti kemperį padėjo draugas.
Įkalbėjo bičiulis
„Nuo seno domėjausi užsieniečiais kūrėjais ir man tapo įdomu pabandyti.
Iš pradžių matydavau tik didelius kemperius, bet netrukus įsitikinau, kad užsieniečiai ir mažesnius autobusiukus įsirengia. Pagalvojau, kad būtų galima pabandyti.
Pats kemperis pas mus atsirado dėl draugo iniciatyvos, nes patys niekaip nesiryžome.
Vis manėme, kad tai labai brangu, o draugas tiesiog ėmė ir mus įkalbėjo“, – pasakojo Aleksandras.
Anksčiau vilniečių pora keliaudavo autobusais ir lėktuvais. Metams bėgant noras pažinti ir domėtis pasauliu tik augo, o dabar kelionės tapo ir savaime suprantama gyvenimo dalimi.
„Man kelionės, kaip pomėgis, buvo savaime suprantamas dalykas.
Nuo mokyklos laikų su draugėmis pradėjome keliauti arba mokykla vežė.
Visada patiko lankyti kitas šalis, pradžioje gal kitus miestus“, – dėstė Monika.
Oro sąlygos nebesvarbu
Aleksandras pabrėžė, kad kelionės kemperiu turi didelių privalumų.
„Esi nepriklausomas nuo oro sąlygų, tad gali koreguoti maršrutą kaip tinkamas.
Programėlėje pasižiūri, kur bus geresni orai, ir suki į tą pusę.
Taip pat patogu tai, kad gali sustoti ten, kur nori, ir tavo vaizdas pro langą bus ne į kito viešbučio sieną, o tiesiai į ežerą“, – kemperio privalumus dėstė Aleksandras.
Plušėjo savaitgaliais
Pora įsigijo ne specialiai keliavimui bei poilsiui skirtą, o įprastą mikroautobusą.
Dabar jo ryški geltona spalva traukia ne vieno akį, bet tai, kas slepiasi viduje, nustebintų dar daugiau žmonių.
Aleksandras ir Monika pripažįsta, kad tokiems pokyčiams įgyvendinti reikėjo ir daug kūrybiškumo, ir jėgų.
„Darbo daug, taip pat reikia ir fantazijos.
Tokiam automobiliui nėra gamyklinių detalių, kurios palengvintų keliavimą, todėl reikia gerokai pasukti galvą, kaip padaryti, kad keliaujant buitis būtų patogi“, – aiškino Aleksandras.
Monika pripažino, kad dėl kemperio teko aukoti ir laisvalaikį su draugais.
„Viskas pagaminta mūsų pačių. Prisimenu, kai tiktai nusipirkome mikroautobusą, kiekvieną savaitgalį mes šlifavome, pjovėme, sukome detales, galų gale pasisiuvome užuolaidas, kad tik galėtume išvažiuoti“, – juokdamasi sakė keliautoja.
Prireikė kūrybiškumo
Tokiame kemperyje idėjų kyla visai netikėtai – jau keliaudama pora pamato, ką dar būtų galima įgyvendinti ir kaip daiktams suteikti visai kitokią funkciją, nei planuota.
Pavyzdžiui, praustuvė padaryta iš salotoms skirto dubens, o vandens sistemą atstoja sodo laistytuvas.
Keliaudami kemperiu Aleksandras ir Monika turi galimybę daug laiko praleisti gamtoje, o naktimis klausytis kad ir jūros ošimo – vieną kartą pora susirado vietą, nuo jūros nutolusią vos per 30 metrų, ir ten pernakvojo.
„Priekyje yra mūsų virtuvėlė, tokia spintelė, kuri atsidaro. Viršutinėje dalyje yra įrankiai, įvairūs indai, o apačioje – biotualetas.
Spintelėje iš dešinės – šaltkrepšis, ant spintelės dažniausiai gaminame.
Kairėje vos įėjus – lova. Ji gali būti sustumta kaip sofa“, – apie kemperį pasakojo keliautoja.
Lenkijoje rado „brolius“
Aleksandras ir Monika toli gražu nėra išskirtiniai.
„Daug kas užsienyje jau įrenginėja tokius kemperius, tai patys pastebime svetur. Mes, galima sakyti, susiliejame su jais, nes matėme labai panašių.
Atvažiuojame į poilsiavietę Lenkijoje, žiūrime, kad rodo į mus pirštais. Iš pradžių nesupratome, bet vėliau pamatėme, kad šalia kitas toks pats mikroautobusas, tik mėlynas. O šalia stovi dar viena tokia pat mašina, bet irgi mėlyna.
Kai kas Lietuvoje gal net nesupranta, kad viduje – kemperis. Gal ir neklausia, bet kai sutinkame panašių į mus, visada pasikalbame“, – pasakojo Aleksandras.
