Malonu buvo išgirsti, kad per rekordiškai trumpą laiką, artėjant rinkimams, Lietuva pasivijo visą likusį pasaulį ir iš homofobijos rojaus tapo šalimi, kuriai visi piliečiai lygūs, visi brangūs ir visi verti pagarbos. Didžioji dalis politikų pasisakė už santuokas, už tai, kad šeima yra valstybės pagrindas.
Aš visiškai tam pritariu. Užaugau tvirtoje šeimoje, turiu puikų pavyzdį santuokos ir šeimos, ir seniai laukiu, kada galėsiu sukurti su mylimu žmogumi pats tokią pat, su tokiomis pačiomis vertybėmis, tradicijomis, šventėmis. Mes tam seniai pasiruošę, gyvename kartu, šeimoje, tik deja, neleidžiama to įteisinti.
Ypač norėčiau padėkoti gerb. Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, jos pasakytus žodžius pasikabinsime ant sienos ir atsiųsime padėkos laišką, kai ateis mūsų ilgai laukiama vestuvių diena. Štai jos žodžiai: „Gerbiami kolegos, aš tiesiog norėčiau atkreipti dėmesį, kad turbūt, iš tiesų, politikai neturim kištis į dviejų žmonių, nesvarbu kokios jie lyties, gyvenimą. Ir mes nesikišam. Tačiau kiekvienas turim savo pozicijas. Aš manau, kad kiekvienas iš mūsų norim, kad Lietuvoje būtų LAIMINGI žmonės. Taigi paskutinė amerikiečių mokslininkų statistika, kurią neseniai skaičiau: laimingas žmogus, pagal amerikiečių atliktus tyrimus, tas, kuris gyvena šeimoje, susituokęs, ženkliai nelaimingesni yra tie, kurie gyvena nepilnoje šeimoje, tai yra tie, kurie yra neįteisinę santuokos, taigi mes politikai, turim ir siekti, kad Lietuvos žmonės būtų laimingi“.
Belieka atsakyti: leiskite, seniai laukiam.
O jeigu rimtai, aš nenorėčiau, kad Lietuvoje kada nors būtų įteisintos vienalytės santuokos. Nesu prieš, bet ir nenoriu. Norėčiau, kad Marijos žemė liktų vienintelė pasaulyje, skirstanti savo piliečius į gerus ir blogus, į teisingus ir neteisingus, vienintelė nesuvokianti, kad homoseksualų šeimose neužauga homoseksualūs vaikai, kaip ir „normaliose“ šeimose nebūtinai užauga „normalūs“ vaikai.
Noriu, kad Lietuva taptų pajuokos objektu, ją pašalintų iš visų sąjungų, atsiribotų visos valstybės, nutrauktų diplomatinį bendravimą, ją vadintų gūduma, važiuotų turistai pasižiūrėti į čia gyvenančias vieninteles pasaulyje gyvybės formas – gražulius ir uokus, o taip pat į politikus, pagarsėjusius priesaikos valstybei išdavimu, finansinėmis machinacijomis, statančius cerkves ir piramides, turinčius tradicines šeimas ir krūvas meilužių ir taip mokančius gyventi tautą.
O mes (kaip nors) išgyvensime ir be jūsų. Ateities su šiuo užkampiu nesiejame. Neabejoju, kad ateityje iš gėdos teks slėpti šalį, kurioje gimiau. Nes emigravę lietuviai tai daro jau ir šiandien.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
