Su iš kelnių išplėšta kišene užkurtas laužas, nuo skardžio nuriedėjęs batas, už alų skanesnis kalnų upelio vanduo ir maldos kopiant dangaus link. Nekantriai mindžikuodama Petigorsko stoties aikštę net neįsivaizdavau, kad visa tai manęs ir mano bendražygių laukia kalnuose.
Godžiai kvėpuoju grynu oru, po kelias dienas trukusio traukinio tvaiko. Laukiam paskirstymo į autobusus, kurie mus nugabens į Bezengi stovyklą. Iš ten, po kelių dienų aklimatizacijos, visą mantą tempsime ant pečių ir įsikursime arčiau Bezengi sienos.
Apie kelionę po kalnus galite žiūrėti ir videoreportaže.
Vadai „styguoja“ tvarkingą ir koordinuotą sulipimą į autobusus, daiktų sukrovimą. Sulipame į iš pirmo žvilgsnio senus autobusus. Vairuotojas, kuriam iškart lipiname „Džigito“ pravardę, užkuria riaumojantį variklį. Išriedame. Gera nuotaika ir dainos pasklinda autobuse ir trunka kone iki pat Nalčiko pakraštyje esančio turgaus. Čia gauname progą pasiderėti su vietiniais prekybininkais – papildome kai kurias maisto atsargas. Žinoma, nusiperkame arbūzų. Vieną tuoj pat ant šaligatvio sudorojame.
Kelionė iki stovyklos trunka gerokai ilgiau nei tikėjausi. Arbūzo atgaivintos grupės merginos traukia visas, kokios tik į galvą ateina dainas, o tiksliau jų priedainius ar pirmąsias eilutes. Mūsų autobusas tampa „bardaku“ ant ratų. Bet man tai teikia kažkokio nenusakomo jaukumo. Kelios dešimtys kilometrų ir dainas pakeičia lengvas snūduriavimas ar žiūrėjimas pro langą. Atsiveria nebylios kalnų viršūnės.
Kalnų keliukais iš lėto stumiamės į priekį. Variklis kaukia it pašėlęs, šiaip ne taip įveikdamas įkalnes, braudamasis kalnų upelių srovės užlietais keliukais. Neišvengiamai girdėdama jo klyksmą apima užuojauta. Ties kiekvienu sudėtingesniu pravažiavimu kūnu prabėga šiurpuliukai. Pasitikiu vairuotoju, net ir tuomet, kai tarp autobuso ratų ir skardžio krašto bebūna vos keli centimetrai. Vis dėlto tokiais momentais stengiuosi ilgai nespoksoti į tuos skardžius. Žvilgsnį nukreipiu į grindis - geriau nerizikuosiu išlieti skrandžio turinį ant šalia sėdinčio kolegos.
Pridardame pasienio postą - bazę. Turime savo parašu patvirtinti, kad nemėginsime brautis į Gruziją. Kol laukiame savo eilės, akimis ne pernelyg įžūliai tyrinėjame pasieniečių „imperiją“. Ji, regis, neseniai pastatyta. Suraitome parašus. Pasienietis mūsų autobusui atkelia užtvarą ir judame toliau. Akimis narstau pievas, kuriose žydi šimtai gėlių. Vaiva savo susižavėjimą žydėjimu reiškia garsiai, vis ieškodama geresnio, taiklesnio žodžio šiam pasakiškam peizažui nusakyti.
Bezengi alpinistinė stovykla mus pasitinka vėsa, kuri iš pradžių sukelia lengvą šoką ir pasimetimą. Išsikraustome visą mantą, kurią atsivežėme. Stiprėja vėjas, viskas paskęsta rūke, galiausiai ima lynoti. Skubame statyti palapines. Sakalas pamoko, kaip joms paruošti vietą – imi ledkirtį, juo iškeli giliau susmigusius akmenis. Taip visus juos nurenki ir stataisi sau apartamentus. Košia vėjas ir šalta, todėl rankioju akmenis iš kur reikia ir iš kur nereikia – judėjimas padeda sušilti. Taip iškyla penkios mūsų grupės palapinės.
Visi susidėliojame savo mantą, šiltai apsirengiame. Gabija su Aušra per tą laiką suspėja pagaminti vakarienę. Tai – pirmoji mūsų vakarienė kalnuose, kelių kilometrų aukštyje. Skani. Nepastebiu, kaip sutemsta. Nueiname prie praustuvių išsivalyti dantis ir pasiruošti pirmai nakčiai kalnų apsuptyje. Išgirstame kažkokią muziką, sklindančią nuo pastato, ant kurio puikuojasi iškaba „Dykh Tau Bar“. Užeiname pasižiūrėti, kas ten vyksta. Ir mano didžiuliai nuostabai, ten vyksta diskoteka. Ir ne bet kokia, o vaikų. Mažamečiai ten šoka lezginką. Aš neatitraukiu akių – kažkodėl labai žaviai atrodo. Dar paspoksau ir keliauju į palapinę, didžioji dalis grupės jau tūno savo apartamentuose, o Aušra su Gabija lieka šokiuose. Atsigulu ir girdžiu šniokštimą – visai šalia teka upė. Persimetu keliais žodžiais su „sugyventiniais“. Girdžiu, kaip jie užmiega. Dar kurį laiką klausausi savo minčių ir šniokščiančios upės muzikos. Matyt, ji mane ir nugramzdina į sapną, kurio neatsimenu.
Pabundu anksti ir vis vartausi nuo vieno šono ant kito. Kilti iš miegmaišio nesinori – įprotis iš namų – pabusti nesunku, bet išsikrapštyti iš guolio – čia tai iššūkis. Tačiau stengiuosi nesivadovauti ano pasaulio papročiais, taikytis prie grupės ir nebūti ta, kurios kažkas turi laukti. Išlendu iš palapinės ir aikteliu, visu savo grožiu tiesiai į mus žiūri ledinėmis savo viršūnėmis išdidžiai stovinti Bezengi kalnų siena. Vaizdas neapsakomas, todėl vaizdai įkrauna kiek prisėdusias mano entuziazmo baterijas. Jaučiasi pakili nuotaika, nes visa grupė laukia nesulaukia pirmo išėjimo į kalnus. Tiesa, dar be kuprinių.
Sušveitę pusryčius, šmirinėjame po stovyklą laukdami oficialaus turiados atidarymo. Subėga visi čia atsibeldę lietuviai. Suskamba Algimanto pasveikinimo žodis, o po to ir himnas. Jį giedant mažiausios turiados dalyvės ir vyriausias kalnų veteranas iškelia trispalvę. Algimantas užveda tradicinę kalnų dainą. Mes, naujokai, jos nemokame, bet keturios eilutės ir melodija greitai įstringa ir neapleidžia visą kelionę: „Kalnai, kalnai, /Kas jūsų grožį apsakyti gali, /Šaukia toliai mėlyni kalnų /Palypėt lig debesų.“
Maukšlinamės kepures, kruopščiai ant veidų tapnojame kremus nuo saulės, dedamės akinius, pildome gertuves. Taip, taip, netrukus mes išeisime į pirmą savo žygį. Vadas pamoko, kaip reikia laikyti ledkirtį (kai kurie vietoje lazdų naudojame šį įrankį), paaiškina, kaip teisingai elgtis su lazdomis. Iškeliaujame.
Pirmoji kliūtis – ne itin stabilus tiltas per kalnų upę. Vadas griežtai prisako – einat po vieną, nedrįstat lipti ant tilto, kol juo neperėjo bendražygis. Laukiat. Tik mažiausias mūsų grupės nares Sakalas pats perveda. Toks persikėlimas kiek užtrunka, bet mes niekur neskubame. Lėtu žingsniu lipame toliau gerai išmintu takeliu. Regis, visi labai laimingi, tačiau kartu ir susikaupę. Gana dažnai darome sustojimus. Vadas kažkokiu mistiniu būdu juos parenka labai vietoje ir labai laiku. Tik pradėk galvoti, kad būtų smagu stabtelėti ir jau girdi: „Stojam“.
Einame kelias valandas. Sustojame prie krioklio. Ten šalia ir mūsų stovyklos kaimynai – Gintaro Labučio grupė. Vadas liepia nusiauti batus, pailsinti kojas, o po to nuskamba įsakymas ir pamiegoti. Išsidrebiam ant žolės – gera, tik akių neina sudėti – kurgi išmainysi kalnų viršūnių vaizdą į buką tamsą. Mane apima palaima - kad taip dažniau gaučiau pagulėti ant žolės ir pasikalbėti su snieguotomis kalnų viršūnėmis.
Kai kurie nusileidžia arčiau krioklio, kaimynai užkandžiauja. Nesu alkana, bet mano akys vis tiek sprogsta matant agurkus, lašinius ir duoną. Tobulas maistas. Pailsėjus Sakalas papasakoja apie traversavimą. Šia technika ir palipam ant vieno visai šalia esančio šlaito ir kriokliu pasigrožime iš aukščiau, matosi ir mūsų stovyklos pastatai, mažučių palapinių mozaika. Gera! Kitos grupės nukulniuoja kur kas toliau, tačiau vadas mato, kad oras bjūra. Nutariama nelįsti į debesį ir keliauti atgal. Tą ir darome. Pakeliui dar pereiname upę, bristi nereikia, bet yra ką veikti ir be to. Vadas paaiškina, ką daryti tokiais atvejais, kaip pasirinkti saugų praėjimą per akmenis. Be to, Sakalas ragina susikaupti ir neatsipalaiduoti – didžioji dalis traumų patiriama leidžiantis. Jeigu kopiant tenka nemenkai pasidarbuoti, tai tikrai yra ką veikti ir besileidžiant. Namo pargrįžtame greitai. Budintieji ruošia pietus. „Verdama“ sriuba pavadinimu „Salotos“. Martynas su Mindaugu pjausto dešrą, pomidorus, agurkus, svogūną. Mano svajonių pietūs!
Slampinėju iš vienos vietos į kitą. Norisi judėti, apima kažkoks nenumaldomas ir visiems naujokams turbūt būdingas noras lipti, lipti, dar lipti. Einu takeliu pasivaikščioti, nesakau vadui, tačiau už stovyklos tvoros nuklibinkščiuoju tik kelis šimtus metrų. Nenoriu prisidirbti ir nusikalsti. Marius nori prisijungti ir kviečia eiti dar pasivaikščioti. Tam reikalingas vado leidimas. Sakalo nerandame, todėl nutariame pašmirinėti po stovyklą. Pakeliui sutinkam Sakalą.
Jis į rankas įbruka raciją ir išleidžia paėjėti kalnagūbriu. Dalis mūsų grupės narių su Gintaru išėjo pažiūrėti ledyno. Pavydu, kažkaip pražiopsojau tą ekskursiją. Prie Mariaus ir mano dueto prisijungia Martynas ir mūsų trijulė leidžiasi į kelią, vadas mums „išrašė“ pusantros valandos laiko. Po to turime būti stovykloje. Žingsniuojame paskubomis, norėdami nueiti kuo toliau, nes takas aiškus. Kas dedasi už skardžio – nesimato. Viskas paskendę baltoje masėje. Vaizdas toks, tarsi būtum pasaulio krašte. Baltą masę papildo vis nežymiai išnyrantys uolienų bokšteliai. Susėdame pailsėti, nes netrukus reiks sukti atgal. Vienas per kitą mėginame prisiminti fantastinius filmus, kuriuose matyti vaizdai panašūs į šį.
Ant tų akmenų išsikalbame, kas čia ko atvažiavome. Visi dėstome apie savęs tvarkymą ir kažko ieškojimą. Žvilgteriu į laikrodį, metas leistis. Sėkmingai sugrįžtame. Esu sukrėsta to pasaulio krašto vaizdo, apie kurį visiems entuziastingai pasakoju. Po vakarienės nuslenku į tą pačią diskoteką, pasižiūrėti šokių. Gandas apie tuos šokius pasklinda po mūsų stovyklą, todėl saviškių, spoksančių į lezginką trypiančius balkarų jaunuolius, sutinku daugiau.
Metas gulti, rytoj vėl laukia žygis, kurio apimtis jau bus ilgesnė. Naktį girdžiu, kaip lyja, žaibuoja, tačiau tai man netrukdo išsijungti. Tiesa, tik po geros valandos mąstymo. Tampa tradicija, bet prieš užmiegant mintyse pasižiūriu filmą „Ši diena“.
Oras ne itin malonus. Viską gaubia rūkas, stovykla paskendusi debesyje ir drėgmėje. Nieko, vis tiek susiruošiame į žygį. Ačiū Dievui ir vadams, nes jau buvau išsigandusi, kad teks dieną praleisti nuobodžiaujant. Keliaujame kartu su savo draugais ir kaimynais – Labučio grupe. Einame vakarykščiu mūsų trijulės maršrutu. Kolegos patvirtina – taip, tai tikrai pasaulio krašto vaizdas.
Kalnuose laiko tėkmė kažkokia kitokia. Eini, eini, o žiūrėk, jau valandos ir nebėra. Jeigu ne pareiga rašyti dienoraštį, turbūt išvis nežinočiau, kuri dabar diena. Bet kam tai rūpi? Man tikrai ne. Geras jausmas gyventi čia ir dabar. Žingsniuoti tyloje ir mintimis kalbėtis su kalnais.
Nepajuntu, kaip pasiekiame Misses koše esantį žuvusiems alpinistams skirtą akmenį. Ant jo – daugybė lentelių, tačiau viena mums ypatinga. Turiadų veteranai atnaujina raides ant paminklinės lentos, skirtos 1959 metais besileidžiant nuo itin sudėtingos Dychtau viršūnės žuvusiems Lietuvos alpinizmo pradininkams G. Akstinui, F. Mieliauskui ir V. Vosyliui. Nusfotografuojame. Valgome pietus ir spoksome į atsivėrusį ledyną. Vaizdas gniaužia kvapą. Mėginu ieškoti žodžių tai didybei ir grožiui apibūdinti, bet bergždžiai. Tai neapsakoma, neaprašoma. Tokie vaizdai sprogdina iš vidaus. Visa, ką esi regėjęs anksčiau, nublanksta prieš tokią didybę ir galybę.
Pavalgę kaip visada fantastiškus pietus, leidžiamės virvėmis, tačiau mes niekur neskubame ir laukiame, kol tai padarys kiti. Tai – susikaupti verčiantis momentas. Visi klausinėja, ar bijai. Nerimo gal kiek ir yra, tačiau baimės nejaučiu. Net neabejoju, kad susitvarkysim. Stebime, kaip leidžiasi kiti ir mintyse repetuojam savo nusileidimą.
Atsisėdusi ant skardžio nutariu pailsinti kojas. Nusimaunu vieną ir jis kažkokiu mistiniu būdu išslysta man iš rankos ir rieda nuo skardžio. Šūksnį apačioje jau nusileidusiems kolegoms „Akmuo, akmuo!“, pakeičia netikėtas „Batas, batas“. Maniškis nusileidžia greitai ir sėkmingai. Bet ir man dar reiks nusileisti, „o su vienu batuku, niekur eiti negaliu“. Tačiau batas virvėmis sugrįžta. Komiška situacija su laiminga pabaiga. Pasižadu su savo apavu elgtis atsakingiau ir juos saugoti labiau. Šįkart man ir mano batui pasisekė, net ir kvailam aišku, jog batai vienas svarbiausių dalykų kalnuose.
Pagaliau nusileidžiame ir mes. Jaučiu šiek tiek įtampos ir gal bereikalingai sukelto nerimo. Bet vadai sukoordinuoja viską puikiai ir mes šiek tiek paplušėję į viską žiūrime jau iš apačios. Susėdame ant akmenų ir laukiame kitų. Marius vandenį pavadina skanesniu už alų.
Pailsėję žingsniuojame atgal morena. Po kelių valandų pasiekiame stovyklą, kurioje budintys verda vakarienę. Vėl einu pasižiūrėti šokių – tai tampa vakarine tradicija. Pagal pirminį planą, šiandien buvo paskutinė aklimatizacijos diena. Rytoj turėtume pakuotis mantą ir su kuprinėmis išeiti į kalnus. Bet vadas sako, kad geriau vieną dieną dar paėjėti be kuprinių ir visą dieną praleisti žygyje. Nesipriešiname, nes ne vieną dešimtį metų kalnuose besibastantis Sakalas tikrai žino geriau už mus ir objektyviai sugeba įvertinti mūsų grupės pajėgumus.
Iš kažkur atskrieja mintis susikurti laužą. Būtų nuostabu, tik kur gauti malkų, jeigu jau nepamenu, kada paskutinį kartą mačiau medžius? Bet Gabija, Rimgailė, Kamilė ir kiti iš kažkur sugeba surasti įvairiausių šakaliukų, šakų ir kitų laužui tinkamų elementų. Turbūt iššukavo visą stovyklą, bet kam tai rūpi, svarbu turėsime laužą. Jis netrukus suliepsnoja tamsoje. Laužas traukia dainas, kurios taip nuostabiai skamba, kad norisi jų klausytis ir klausytis. Be to, laužas vienija. Tą aš pajuntu šimtu procentų.
Pabundu nuo vado raginimo ropštis lauk ir pasižiūrėti į kuo ryškiausiai atsivėrusią sieną – turbūt pirmą kartą nė debesėlio. Vaizdą palydi žodžiai: „Oho!“ Iš nuostabos atvimpa žandikaulis. Protas nesugeba apdoroti tokio vaizdo, bet gal čia nieko ir nereikia galvoti, užtenka tiesiog žiūrėti ir visa savo esybe žavėtis tuo reginiu. Dėkoju sau ir žmonėms, kurių dėka čia atsidanginau.
Skanaujam pusrytinę košę – vis neatsistebiu bendrakeleivių kulinariniais sugebėjimais. Kad ir ką jie begamintų – viskas taip skanu!
Pasisotinę pakuojamės, pasiimam maisto pietums ir einam. Baisiai karšta. Judame lėčiau nei iki tol. Galiausiai pasiekiame slėnį su pieva. Pirmą kartą susitinkam ir ožkas. Kalnų prieglobstyje ilsimės, stiprinamės ir vėl tobulais pietumis.
Čia ilgai neužtrunkame. Vėl renkamės šmutkes ir varome tolyn. Einant mane apšaudo mintys iš visų kampų – atrodo, kad atvažiavau čia tam, kad perkratyčiau visus savo dvidešimt ketverius metus. Prisimenu žmones, kuriuos per darbus ir egoizmą esu užmiršusi. Kalnai priverčia pasižadėti, kad sugrįžusi juos būtinai aplankysiu. Kol einame kalnams atlieku išpažintį. Išsakau visas savo nuodėmes. Jie turbūt patys geriausi nuodėmklausiai. Net neabejoju, išpažintys kalnuose būna pačios nuoširdžiausios.
Šliaužiame per morenos užklotą ozą. Einam ilgai. Spaudžia nuovargis, bet jis malonus. Nesinori skųstis nei garsiai, nei mintyse, nes tiesiog gera. Protas ilsisi, kojos dirba, akys ryja kalnų didybę. Tobuliau ir būti turbūt negali. Prieiname pievą, išraizgytą veržliais kalnų upelių voratinkliais. Merkiam kojas į ledinį vandenį – kad kasdien toks masažas... Saulės kaitra jau nuslopus, tačiau nešalta, todėl moterys puola plauti nuovargį, taškytis ir garsiai garsiai juoktis. Grupėje įsivyrauja valiūkiška nuotaika, nors iki stovyklos dar gabalas kelio, o veiduose jau galima perskaityti nuovargio sakinius. Sakalo lūpomis nuskamba komanda „batai“. Metas judėti toliau.
Puse lūpų vadas užsimena, kad gali tekti bristi per upę. Kažkodėl nepatikiu, kol neprieiname tos vietos, kur iš tiesų tai daryti teks. Kažkodėl baisoka. Batai atsiduria ant kaklo, o kojos panyra į ledinę srovę. Šaltis varsto padus, o išmušti iš pusiausvyros taikosi stipri srovė. Brendame po du. Visi sėkmingai.
Vadas paleidžia Marių priekyje grupės, kad užkurtų "primusus" ir užkaistų vandenį. Vakarėja. Pareiname, tuoj pasirodo vakarienė. Visi išsibarsto kas sau, turbūt ruošdamiesi rytdienos išėjimui. Marius pasišauna dar kartą užkurti laužą. Šiandien aš nebeturiu energijos laužyti šakas. Pirmi keli bandymai - nesėkmingi. Šapeliai nenori pasiduoti ugniai. Marius nepasiduoda ir iš kelnių išsiplėšia kišenę. „Užkursiu su ja‘‘, - tvirtai pareiškia. Negaliu patikėti, kad ugnis medžiagą ryte prarijo ir aplinkui pasklinda maloni laužo šiluma ir šviesa.
Su keliais žmonėmis pasidalinu nuogąstavimais, kurie mane apima. Bijau. Bet ne kalnų ir ne sunkumų. Bijau savęs. Nerimauju, ar pajėgsiu. Baisiausia tapti klipatų būrio nare ir našta kitiems. Bet gal viskas bus gerai, nes turbūt nerimauja visi. Visus puola tokios pat ar bent jau panašios mintys. Rytoj didžioji diena, rytoj laukia tikra akistata su kalnais, tikras iššūkis. Nerimas sprogdina iš vidaus. Spoksojimas į laužo liepsnas kiek apramina, bet dar ilgai vartausi miegmaišyje, kol galiausiai viską nutraukia miegas.
Bus tęsinys.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
