Ir tai privertė mane susimąstyti, kiek pasaulis žino, kas įvyko Lietuvoje 1990-91 metais.
Idėja, kad M. Gorbačiovo dėka Lietuva ir kitos valstybės atgavo laisvę, yra visiškai klaidinga ir iš piršto laužta. Lietuva atgavo laisvę ne dėl to, kad M. Gorbačiovas pradėjo skelbti savo idėjas apie perestroiką ir glasnost ir reformuoti griūvantį eksperimentą, pavadinimu TSRS.
Lietuva atgavo savo laisvę dėl to, kad joje užaugo nauja karta žmonių, kuriems gyvenimas pagal tas taisykles nebebuvo priimtinas. Daugumai to meto jaunimo nebetiko susidariusi padėtis, svetimos idėjos apie gyvenimą, santvarką ir nesąmoningumą.
Šiandien to nepasitenkinimo esama padėtimi išraiška yra visai kitokia, valstybių sienos atviros, panorėjus, galima atsidurti beveik visur, bet vidinės laisvės atrandama mažiau ir mažiau. Kada tai atsitiko, kad tas laisvės ir vienas kito supratimo jausmas išnyko, neįmanoma atsiminti. Žinoma, yra pilna žmonių, kurie rėkte rėkia, kad mes esame laisvi, ir man tenka jiems priminti, kad valstybė galbūt yra nepriklausoma, bet mes, jos piliečiai, nesame laisvi.
Ar tai tikrai tik laisvas pasirinkimas, kada išvykę iš Lietuvos ir pragyvenę po daugelį metų svetur net nenori grįžti atgal į gimtąją šalį, nes tenai „yra brangu“? Kiek reikia stengtis ir sunkiai dirbti, kad numalšintum troškimą grįžti į namus? Ir nereikia kalbėti apie meilę tėvynei, tiesiog pabuvus ten, kur teko gimti ir gyventi, išmokti matyti pasaulį, koks jis atrodo iš ten, atgimsta pasitikėjimo savimi jausmas, kad esi neatsiejama mažo, bet labai svarbaus Žemės lopinėlio, esančio kažkur giliai tavo širdyje dalis.
Galima ir reikia gyventi išsibarsčius po visą mėlyną planetą ir nieko blogo čia nėra, bet pamiršti, kad Lietuva yra ne tik valstybė, bet ir mūsų kiekvieno maža dalelytė viduje, yra mažų mažiausiai kvaila.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
