Ji atsimerkia retai – neužtenka jėgų net tam. Valgo nedaug, tiksliau, beveik nieko – sunku kramtyti, sunku ryti, ji gyva vaistais, vandeniu ir keliais šauktais sriubos. Yadin net negali pati nulaikyti galvos, atsisėsti, o apie vaikščiojimą – nėra nė kalbos. Laikoma už abiejų rankyčių, ji negali žengti nė žingsnelio – aš apglėbiu pirštais jos laibą kulkšnį, pakeliu pėdutę nuo žemės ir taip, po truputį, mes “nueiname” keletą žingsniukų. Yadin tai kainavo begales jėgų.
Beprotiškai sunku matyti akyse tirpstantį vaiką – noriu padėti, noriu, kad mažylė jaustųsi geriau, noriu, kad liktų gyva, noriu... Žinau, kad vienintelis dalykas, ką tikrai galiu – tai melstis už ją.
O Dieve, kaip aš pratrūkau. Žliumbiau lyg išprotėjusi ir negalėjau sustoti. Man nusispjaut, kas ką pagalvos – jausmų tiek daug, kad atrodo sprogsiu. Taip skauda viduje, taip degina – tarsi plėšytų kas gabalais. Pyktis, neviltis, užuojauta – emocijos sukasi lyg audros kamuolys. Velniškai norisi išdaužyti viską aplink. Kodėl gyvenimas toks suknistai sudėtingas ir neteisingas?
Yadin guli varganoje ligoninės lovoje, šalia mama – išvargusiu veidu, nerimo pilnomis akimis. Ji nežino, ko tikėtis, ko laukti, ar jos gražuolė dukrytė išgyvens... Tai būtų jau trečias vaikas, kurio ši jauna moteris netenka. Du mirė taip pat dėl ligų – lengvai išvengiamų, tiesiog, nebuvo laiku pristatyti į ligoninę, nes tėvai neturėjo kelionei pinigų. Yadin irgi atvežta labai prastos būklės – netekusi sąmonės, išsekusi. Laimė, gydytojams pavyko ją atgaivinti. Jie tikina, kad viskas bus gerai. Aš labai norėčiau tuo tikėti. Labai!
Tokių kaip Yadin – ne dešimtys, ne šimtai, o tūkstančiai Siera Leonėje. Ir jie visi gali mirti, bet gali ir išgyventi. Vaistai, būtini maliarijai gydyti, Yadin tėvams per brangūs. Dešimt buteliukų, kurių užtenka mažiausiai kelioms savaitėms, kainuoja apie 14 litų. Man tokie pinigai neatrodo milžiniški, tačiau Siera Leonės gyventojams – tai didžiulė suma. Mane nupurto pagalvojus, kad kai kurie gaili dviejų litų sergantiems kitų šalių vaikams, bet mielai juos leidžia loterijai...
Nelaimingas bilietas suglamžomas, išmetamas į šiukšlių dėžę, o loterijos aukso puodas pasipildo dar dviem litais... Tuo metu kažkur Siera Leonėje, tvankioje ligoninės palatoje, dar viena nelaimingos mergytės ar berniuko siela suglamžoma kartu su loterijos bilietu. Kiek tokių sielų mes jau išmetėme? Kiek iškeitėme į blizgučius, saldžius niekučius ar alaus gurkšnį?
Skaudžiausia, kad pamiršome, kokie mes esame geri. Mes paslėpėme savo jautrumą po kauke – kažkodėl tapo gėda rodyti jausmus. Vis dažniau galvojame, kad būti jautriam, ištiesti pagalbos ranką – silpnumo ženklas, atgyvena šiuolaikiniame pasaulyje. Ar tikrai mes tokie beviltiškai pikti, nepatiklūs, pavydūs ir godūs? Aš negaliu, nenoriu ir neketinu tuo tikėti.
Kai žiūriu į Yadin, matau save ir kiekvieną iš jūsų. Kai žiūriu į save ar į jus, matau Yadin ir tūkstančius kitų vaikų – iš Siera Leonės, Kambodžos, Afganistano, Gruzijos, Lietuvos... Ir žinot, gera matyti taip, kaip matau aš. Tiesiog, gera....
Renatos Šakalytės dienoraštis. Penktadenis.
Nuostabu!!! Aš tokia laiminga – Yadin būklė sparčiai gerėja. Vos prieš dieną ji sunkiai pati nulaikė galvytę, ištisai miegojo, beveik nejudėjo. O šiandien gražuolė Yadin valgė daugiau, buvo žymiai stipresnė. Mūsų nupirktus vaistus daktarė jau naudoja. Taip pat nupirkom mažylei vitaminų, kurių ligoninėje labai trūksta. Ir visa tai kainavo 18 litų.
Kad jūs būtumėte matę Yadin mamos akis, kai sugrįžome aplankyti – jos spindėjo iš laimės, buvo kupinos vilties ir tikėjimo, kad dukrytė tikrai pasveiks. Aš neabejoju, kad tokio dėmesio savo mergaitei ji nebuvo sulaukusi iš jokio svetimo žmogaus... Yadin mama nuolatos šypsojosi, dėkojo ir spaudė man rankas... Mergaitės tėtis taip pat atrodė laimingas. Dieve, kaip gera matyti besidžiaugiančius tėvus, kaip gera žinoti, kad prisidėjai prie to...
Stebuklas įvyko – Yadin liks gyva. Mums pavyko apsaugoti jos mamą nuo dar vieno vaiko netekties, nuo dar vieno didžiulio skausmo...
Mes apsilankėme Yadin kaime. Jis labai toli nuo miesto, kuriame ligoninė... Susipažinome su mergaitės močiute ir mažesne sesute. Jūs nepatikėsite, kiek džiaugsmo suteikėm tai moteriai, kai pasakėm, kad anūkėlė sveiksta! O kai parodėme fotoaparate kelias nuotraukas, kuriose Yadin su tėčiu sėdi palatoje – močiutė ėmė bučiuoti fotoaparato ekranėlį... Bučiuoti! Ji taip ilgėjosi savo anūkės, kurios gal jau nebesitikėjo išvysti gyvos. Moteris nuolat dėkojo, glostė rankas ir prašė Dievo mus visus laiminti.
Mano akyse ašaros. Mano širdis dainuoja iš laimės. Mano sieloje – šventė, o šypsena nedingsta nuo veido. Norėčiau, kad šiems žmonėms daugiau niekada nereikėtų patirti tiek skausmo, nerimo valandų ar išgyventi vaiko netekties. Kad įvyktų stebuklas, pasirodo, reikia visai nedaug – supratingumo, žmogiškumo ir suvokimo, jog padėdamas kitam, aukodamas savo laiką, gerumą ar pinigus – gali išgelbėti gyvybę, gražinti džiaugsmą, suteikti viltį ir tikėjimą. Tikėjimą, kad ne visi žmonės yra akmenširdžiai.
Jei kyla abejonės – pabandykite patys sukurti stebuklą. Nebijokite padėti, neužsimerkite. Juk žinojimas, kad kažkam padėjai išgyventi – neapsakomai nuostabus. Patikėkit manim...
Yadin snaudžia. Jos smulkūs petukai retkarčiais krūpteli. Ji tokia graži… Mano gražuolė Yadin.
****
R. Šakalytė, J. Šuklinas ir E. Petrauskas kartu su kitais UNICEF misijos dalyviais Siera Leonėje domisi, kaip gyvena šios skurdžios Vakarų Afrikos šalies vaikai. Siera Leonė, kaip ir Kambodža, buvo smarkiai nuniokota pilietinio karo, kuris prasidėjo 1991 m. ir tęsėsi net iki 2002–ųjų. Karo metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, šimtai tūkstančių gyventojų neteko savo namų. Iki dabar Siera Leonė yra viena skurdžiausių Afrikos ir pasaulio šalių, kur daugiau nei pusė šalies gyventojų išgyvena iš mažiau nei 1,25 dolerio per dieną.
Per dieną šioje šalyje miršta 113 vaikų, per metus - 40 tūkst. Miršta nuo ligų, kurių galima išvengti, vandens stokos.Spausk čia ir laimėk UNICEF marškinėlius su J. Šuklino ir E. Petrausko autografais!
E. Petrausko ir J. Šuklino dienoraštis iš Siera Leonės: „Nesame matę nieko panašaus“
R. Šakalytės dienoraštis iš Siera Leonės: „Nuo pamatytų vaizdų buvo sunku užmigti“
R. Šakalytės dienoraštis iš Siera Leonės: „Stebiuosi, kokie žmonės laisvi“
E. Petrauskas ir J. Šuklinas: „Depresuoti lietuviai turėtų važiuoti ne į Turkiją, o į Siera Leonę“
E. Petrauskas ir J. Šuklinas: „5 litai vienam Siera Leonės vaikui suteikia šansą gyventi“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
