Nežinau, kiek dėl depresijos galima kaltinti tėvų skyrybas, bet maniškiai taip pat išsiskyrė, kai buvau paauglė. Ir kad pastebėtų mano depresiją, jiems prireikė labai nemažai laiko. Nors abu yra apsiskaitę, šiuolaikiški, jautrūs ir subtilius pustonius jaučiantys žmonės. Nepamenu, kada „mečiau“ juoktis ir daryti kitus neprivalomus darbus, bet kad „mečiau“ valgyti, mama pastebėjo tikrai vėlai – kai dėl anoreksijos jau daugiau nei pusę metų nebesirgau menstruacijomis. Reiškia, nuo depresijos pradžios buvo prabėgę dveji metai.
Tada, atrodė, namuose įgriuvo lubos – šokas, isterija, raudos, grasinimai uždaryti į psichiatrinę, pririšti prie lovos ir maitinti per prievartą. Kiek atslūgus emocijoms, man buvo diagnozuota viso labo vidutinio sunkumo depresija. Viskas baigėsi ilgu darbu su psichologe ir ilgais mėnesiais antidepresantų gėrimo. Ką aš, žinoma, anuomet labai slėpiau.
Lietuvoje kažkodėl ne gėda eiti pas kardiologą. Moterys be jokio raudonio skruostuose viena kitai rekomenduoja patikusią ginekologę. Net penkiasdešimtmečiai sodo kaimynai, papokštaudami per gyvatvorę, gali pasidalinti įspūdžiais apie prostatos apžiūrą. Juk rūpintis savimi – natūralu.
Bet štai viskas, kas susiję su pakrikusiais dvasios reikalais, kažkodėl yra skrupulingai slepiama. Mano giminėje depresija taip pat laikyta „gėdinga liga“.
Ar nebūtų išmintingiau pripažinti šiek tiek atsisukusią artimojo veržlelę ir padėti ją priveržti, nei švilpauti nudelbus akis ir tikėtis, kad tam artimajam „ai, gal kažkaip praeis“? Taip tikintis, ilgainiui ta veržlė gali visai atsisukti, o mįslingas žmogaus proto mechanizmas tiesiog nebeatlaikys ir subyrės.
Kodėl atsakomybę permetu ant artimųjų? Nes depresija ir panašiomis ligomis sergantiems labai sunku adekvačiai įvertinti savo būklę ir patiems kreiptis pagalbos.
Nepaisant ankstyvos jaunystės „paklibėjimų“, antidepresantų man daugiau niekada neprireikė. Porą sykių susidūrusi su problemomis valdant emocijas, jau drąsiai kreipdavausi į psichoterapeutus ir jie man išties padėdavo.
Dabar, manau, esu visiškai sveika ir savarankiška asmenybė. Priešingai nei anuomet mano depresijos taip pasigėdijusi pusseserė, kuri šiandien yra visapusiškai priklausoma nuo sutuoktinio, savo ir vyro tėvų bei springsta tais pačiais antidepresantais. Kitai jaunystės laikų bičiulei, kuri ilgai vengė gydytis pačią paprasčiausią depresiją, prieš porą metų diagnozuoti negrįžtami asmenybės pakitimai. Sako, dėl uždelsto gydymo.
Jei Lietuvoje imtų keistis požiūris į dvasines problemas, jei kreiptis į psichiatrą būtų taip pat natūralu kaip į kitos srities specialistą, gal būtų mažiau ir depresijos, ir mirčių nuo tokių „gėdingų“ ligų?
Deja, nusižudę savižudžiai nesiburia į anoniminių savižudžių draugijas ir nesidalina patirtimi su potencialiais savo „ratelio“ nariais ir jų artimaisiais – kaip kad daro anoniminiai alkoholikai, buvę narkomanai ir kiti, kurių pasidalinimai gali išgelbėti kito gyvenimą.
Dalintis tokia skaudžia su niekuo nesulyginama patirtimi atslūgus šokui galėtų iš gyvenimo pasitraukusių žmonių artimieji. Neigdami savo pačių netekčių aplinkybes jie leidžia kitiems patogiame „nežinojime“ laukti „netikėtų“ artimųjų mirčių. Ir lygiai taip pat jie gelbsti kažkieno gyvybę, perduodami neįkainojamo žinojimo estafetę.
Antraip savo estafetę perduos mirtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
