Taigi tokio elgesio su proto negalią turinčiu asmeniu pasekmė – didėja žmogaus nepasitikėjimas savimi, jis jaučiasi atstumtas ir supranta, kad nedalyvauja procese. Kiekvieno žmogaus konstitucinė teisė yra išsakyti savo nuomonę. Todėl tokį elgesį galima traktuoti ir kaip neįgaliųjų teisių pažeidimą.
Kokios dar gali būti tokio elgesio pasekmės, kai sprendimai yra priimami už neįgalųjį? Aišku, šnekame apie tuos asmenis, kurie gali kalbėti arba ženklais parodyti, ką galvoja, pasakyti - patinka ar nepatinka.
Tikriausiai visi neįgalieji supranta, kad jie yra kitokie. Jie negali eiti į darbą, jie neturi pinigų, jie nemoka mokesčių ir nedaro daug kitų dalykų, kuriuos daro jų tėvai, seserys ir broliai. Tai rodo jo išskirtinumą iš kitų. Bet pabandykime įsivaizduoti, kad šalia šių skirtumų egzistuoja dar vienas – niekas jo ne tik nesiklauso, bet ir neklausia - galbūt net tildo, jei ir bando ką nors pasakyti.
Visose situacijose jis yra pastatomas prieš faktą. Pavyzdžiui – „šiandien valgysi blynus ir neturi teisės pasirinkti nevalgyti“; „tavo kambarys dabar bus kitame namo aukšte ir negali tam prieštarauti“; „vilksiesi dabar šį megztuką, kurį atidavė kaimynė, ir nebandyk pasakyti, kad jo spalva tau nepatinka“.
Galbūt galime įsivaizduoti savo šeimose auginant mažametį vaiką. Bet šiuo atveju mes kalbame apie suaugusius asmenis. Tai reiškia, kad asmeniui, kuriam yra, tarkim, 36 metai, mes nurodome, ką vilktis jo net nepaklausus. Ar išdrįstume taip pasakyti savo kokiam nors pažįstamui? Galime replikuoti, kad neįgalusis dėl to taip ir vadinamas, kad jis yra su negalia, todėl sprendimus priimame už jį. Bet ar jis iš tikrųjų negeba visko?
Tiesa, gal jis negeba skaičiuoti, nepažįsta raidžių, galbūt negali susitvarkyti kambario. Gal pamiršta, ką sakėte po kelių minučių, todėl turite pakartoti. Bet galbūt jis geba pasakyti, kokia spalva jam patinka, o galbūt jai patiktų dažniau vilkėti sukneles, o jis galbūt gali nukasti sniegą ar sugrėbti lapus. Gal net išdėlioti įrankius vakarienei.
Dažnai į proto negalios asmenis žiūrime absoliutiškai – jis visko negali. Taip pat ir iš sveiko žmogaus tikimės, kad jis gali viską. Labai nusiviliame, jei mus, liaudiškai tariant, „paveda“, prižada, o neištesi. Bet tai nereiškia, kad to žmogaus nuomonės mes daugiau neklausime, arba priimsime jį liečiančius sprendimus jo neklausus.
O štai su neįgaliaisiais taip elgiamės nesusimąstydami. Tai tapo tarsi norma ir atrodo būsi nesuprastas, jei pasitarsi su proto negalią turinčiu asmeniu. Gal kai kurie žmonės mano, kad tai, jog leisi jam pačiam ką nors nuspręsti arba pasitarsi kuriuo nors klausimu, tai reikš, kad nusileisi iki jo lygio. Bet ar žiūrėjimas į žmogų žmogiškai yra kritimas žemyn? Na, tai kas, kad ji su negalia, bet jis nusipelno pagarbos, nusipelno būti bent kiek nors vertinamas.
Tikiu, kad jei staiga viskas pasikeistų, ir vieną dieną pradėtume klausti, diskutuoti su protinę negalią turinčiais asmenimis jiems rūpimais klausimais, galbūt jie net priešintųsi tam ir patys atsiribotų. Bet tai visiškai natūrali reakcija.
Įsivaizduokit save – kiekvieną kartą užėjus į prekybos centrą jūs pats renkatės, ko jums reikia. O vieną dieną tik įėjus į parduotuvę, jus sutinka asmuo, kuris klausia „ar jums tikrai TO reikia?“, „ar TO atėjote šiandien nusipirkti?“. Kurį laiką toks prekybos centras tikriausiai būtų tuščias. O gal net užsidarytų po kurio laiko. Bet toks metodas parduotuvėje ne tik leistų nusipirkti geriausią prekę, bet gal sutaupyti nemažai pinigų.
Todėl nereiktų stebėtis, jei pradžioje nuomonės klausimas ir jos išklausymas sukeltų priešingą reakciją. Tai nereiškia, kad neįgaliajam to nereikia. Tiesiog jis to turi išmokti, tik tai gali užtrukti. Juk visą jo gyvenimą buvo kitaip – todėl jis išmoko prisitaikyti. Dabar neįgaliajam reikia išmokti būti suaugusiu asmeniu – pasakyti savo nuomonę ir suvokti, kad galbūt bus taip, kaip JIS nori.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
