Trumpai apie teksto atsiradimą. Mane kaip ir daugelį žmonių, skaičiusių negerb. Užkalnio blevyzgas apie gerb. aktorių Rolandą Kazlą, užkabino to straipsnelio stilius bei turinys. Įsigilinęs į straipsnį suradau jame daug daugiau įdomių man dalykų, dėl ko ir gimė šis tekstas. Pats nesu teatralas – nei prisiekęs laikraščių skaitytojas, nei profesionalus tinklaraštininkas ar apžvalgininkas. Mano pažintis su gerb. R. Kazlu apsiriboja tuo, kad buvau keliuose jo spektakliuose, mačiau kai kurias TV laidas su jo dalyvavimu.
Pridursiu, kad žmogiškai simpatizuoju šiam charizmatiškam ir originaliam aktoriui, už puikų humoro jausmą, mano supratimu, gerą vaidybą bei esamą poziciją televizijos atžvilgiu (nedalyvauja TV projektuose dėl komercijos). Mane pakerėjo ne vien jo humoras, paliko puikų įspūdį ir jo kuriamas vaidmuo dramos spektaklyje, kurį jis režisavo - pagal Vlado Šimkaus eilėraščių rinkinį „Geležis ir Sidabras“. Taigi tiek trumpai apie mano „santykį“ su R. Kazlo kūryba ir asmenybe.
Apie man negerb. A. Užkalnį sužinojau iš Artūro Račo blogo. Tiesą sakant, nesigilinau į Račo ir Užkalnio peripetijas, bet man labai patiko Kreivarankio pateiktas Užkalnio portretas. Ponas Andrius Užkalnis tame straipsnyje vaizduojamas tarsi lietuvių literatūros „kertinis“ personažas Petras Kurmelis su nenumestais klumpiais, pretenduojantis į Hamleto vaidmenį ir sprendžiantis būties klausimus. Ir pernešdamas juos į prieinamą visuomenei (pagal jo supratimą) lygį - pateikdamas dilemą būti ar nebūti – daugmaž kaip: vesti Pranukę ar nevesti.
Po šio straipsnelio susidomėjau Užkalniu įdėmiau, susipažinau su kai kuriais pirmadieniniais „Lietryčio“ apžvalginiais straipsniais, radau kelias originalias mintis, bet dauguma jų, mano akimis, pakankamai lėkštokai pateiktos. Pažymėčiau, kad Užkalnio straipsnių vertė yra įvairių „požiūrių kampų-nuomonių“ pateikime nagrinėjant įvairiausius socialinius ar kitus reiškinius.
Tik negerb. p. Užkalnio kitokie „požiūrio kampai“ visada perdėtai užaštrinti ir pateikiami kaip esminiai, nepaisant to, kad iš esmės turėtų būti tik lygiaverčiai kaip ir likusieji kampai-nuomonės. Matyt, šioje vietoje autorius turi visą teisę savo straipsniuose piršti savo dažnomis vietomis lėkštą nuomonę. Kita vertus, kai „ta rašliava“ yra vedamieji skaitomiausio šalies dienraščio straipsniai, „pasistoja“ klausimas, ar etiška piršti jose savo nuomonę arba savo požiūrio kampus tokiu būdu, bet tai visai kita tema...
Grįžtame atgal... Skaitant straipsnį apie gerbiamą R. Kazlą pastebėjau, kad negerb. p. Užkalnio iškreipiamoji taktika, komentuojant Rolando pasisakymus ir ne tik - nėra sudėtinga. Pradžioje pateiksiu šio metodo pavyzdį: įsivaizduokime, X leidinio korespondentas kalbina žmones gatvėje ir užduoda jiems vienintelį klausimą: „Kaip jūs gyvenate?“ Į kurį, tarkim, pro šalį einantis gerb. p. Kazlas atsako trumpai ir lakoniškai: „gerai“ arba atsako „neblogai“ ir nužingsniuoja toliau… (klausimą ir atsakymą supaprastinau, kiek įmanoma, kad būtų lengviau pateikt esmę).
Manau, dauguma perskaitę šį atsakymą leidinyje nė kiek jo nesureikšmintų, o truktelėję pečiais skaitytų kitus leidinio straipsnius. Taip padarytų dauguma, bet sprendžiant iš pirmo straipsnio pradžios, tik ne Užkalnis! Paspėliokime, kas įvyktų… Perskaitęs šį atsakymą jis surimtėtų. Pasikeistų jo veido išraiška, pablogėtų savijauta, jo esybė pavirstų drumzlinu sunkių neigiamų emocijų kokteiliu, o gal ne emocijų kokteiliu, o pirmykščių instinktų, skirtų reikšti nepasitenkinimą, pagiežą, susierzinimą, nusivylimą, įniršį, įtūžį, agresiją, panieką, pašaipą, piktdžiugiškumą - atsuktuvu.
Visos šios nesvetimos ir mums, žmogiškos natūros „mielos komponentės“ šauna kaip kamštis iš valandą glostyto bei kratyto naujametinio šampano butelio - klausimu: KAIP TAIP GALIMA ATSAKYT!!!??? NIEKO SAU!!! ČIA TAI BENT!!! ŠIS „MENKYSTA“ AKTORIŪKŠTIS TURI SĄŽINĖS TAIP KALBĖT?!?! (kalba eina apie įsivaizduojamą p. Kazlo atsakymą į klausimą - „Kaip gyvenate?…)
Pridursiu, kad atrodo galimi du pagrindiniai variantai arba negerb. P. Užkalnis po straipsnio skaitymo taip pasijautė iš tikrųjų arba greičiausiai norėjo pateikti ir įtikinti visus savo straipsnių skaitytojus, kad būtent taip pasijautė, neatsitiktinai pasirinkdamas savo rašinėliui žymų žmogų, o iš tikrųjų jo atsakymai jam net nerūpėjo…
Dabar į tai nesigilinkime, tai visai kita tema… Įsivaizduokime, kad negerb. p. Užkalnis iš tiesų jaučiasi taip, kaip rašo. Dabar pabandysime įsivaizduoti, kokios mintys užgimė jo galvoje po pirmykščių instinktų sužadinimo įtaka, kai jis perskaitė įsivaizduojamą p. Kazlo atsakymą „Gyvenu neblogai“ arba „Gerai“.
Negerb. p. Užkalnio padrikusių ar nevisai minčių srautas: „Kai visoje Lietuvoje vyksta emigracija… pensininkai nesuveda „galo su galu“… valdžioje visiškas chaosas… jaunimas aplinkui praradęs lytinę ir tautinę orientaciją bei identifikaciją… arba apimtas nacionalistinių idėjų… ir t. t. ir panašiai (vardiname visus tarkime socialinius LT rūpesčius matomus pagal kiekvieno išprusimą), šis ponas sako, kad jis gyvena Gerai!!! (arba neblogai!!!) VIRŠŪNĖ - koks pasikėlimas! kokia arogancija! koks atsipūtimas! kokia abstrakcija! (ups! It not for this case)! kokia savimeilė! - jam nemotais - Tauta , visuomenė ir net mūsų Valstybės ateitis!!! Žodžiu panašios destrukcinės išvados liejasi srauniu srutų upeliu“
Taigi pasinaudojus šia, pavadinkime „SIMULIAKRO technika“ negerb. p. Užkalnis štampuoja ir kitus savo straipsnius (bent jau kelis, su kuriais susidūriau) ir ryškiai naudoja šią technologiją straipsnyje apie gerb. R. Kazlą. Taip pat nesunku suprast, kad net jei gerb. p. Kazlas mūsų įsivaizduojamoje situacijoje atsakytų į leidinio klausimą „GYVENU BLOGAI“, tai vis vien pagimdytų negerb. p. Užkalnio galvoje ar kitoje vietoje, panašų minčių srautą. Pabandykime įsivaizduot: „KAIP TAI - BLOGAI? Jis pasakė BLOGAI???!!! Ar man nepasivaideno??? PALA PERSKAITOME DAR KARTĄ… TAIP!! BLOGAI!!! - Nematytas pasipūtimas, melas, apgaulė, ką tas žmogysta sau mano? Ar žino jis ka reiškia gyventi blogai??? Ar nutuokia nors akimirkai ką reiškia būti talentingu ir laižyti užpakalius BBC, kad gautum nors viena pensą prasimaitinimui ? Kokiame restorane jis valgo? kur dirba?! kiek pinigų turi?! Pažiūrėkite į šią susireikšminusią asmenybę!! Jeigu jam blogai, ką kalbėti apie likusius Lietuvos gyventojus, kuriems išties yra blogai. Ką turi pasakyt žmogus dirbantis nuo aušros iki sutemų už skatiką??? O neturintis ką valgyt, auginantis 20 vaikų, vienišas tėvas ir t.t.— kokia arogancija, kokia netoliaregystė! Koks akiplėšiškumas ir t.t.“
Taigi kiekvienas atsakymas sulauks pagiežos bei pasipiktinimo, lyginant jį pvz. su esama situacija, ar kitais visuomenei aktualiais dalykais, iškreipiant pačių atsakymų esmę ir priešpastatant juos skaudžioms temoms, dėl ko šis absurdas pateikiamas kaip pakankamai natūralus, valgomas produktas arba, mažų mažiausia, su pretenzija į realią, rimtą alternatyvią nuomonę.
Pats aptarinėjamas šiame absurdiškame monologe atsakymas bus užstumtas kuo toliau į tamsią lentynėlę, o grėsminga kritika su tikrais faktais priešakyje, smogs visu pajėgumu. Svarbiausia įvairius neigimus sieti ir priešpastatyti atsakymui. Suprantama, visa tai pateikiama ne tokioje akivaizdžioje formoje kaip šiame aptarime, bet esmė panaši.
Trumpai aptarėme negerb. p. A. Užkalnio techniką naudojamą tuose straipsneliuose, tiksliau labiau pirmame, kaip iš bet kokios musės pripučiamas bet kokio reikiamo dydžio dramblys. Pereikime prie negerb. p. Užkalnio straipsnio moralės ar žurnalistinės etikos aspekto. Grįžkime prie aukščiau iškelto klausimo, ar iš tiesų p. Kazlo atsakymai privertė negerb. p. Užkalnį išgyventi visas aukščiau minėtas emocijas ar įgimtus, arba greičiau išugdytus ir įsisąmonintus užsienyje instinktus, kurių dėka atsirado pašiepiantys straipsneliai?
Į šį klausimą perskaičius straipsnį tik vienareikšmiškai atsakyt sunku, o gal ir neįmanoma. Čia kaip dainoje „Šiam pasauly visko būna…“ Ir galbūt taip, o gal net ir aštriau negerb. p. Užkalnis pasijautė skaitydamas p. Rolando atsakymus. Gyvename žodžio laisvės visuomenėje ir negerb. p. Užkalnis turi teisę į savosios nuomonės pareiškimą, nepriklausomai, ar ta nuomonė iš tikrųjų yra tokia kaip pateikiama straipsniuose. Kita vertus, iš aukščiau aprašyto pavyzdžio, jei p. Rolandas Kazlas buvo pasirinktas neatsitiktinai greičiausiai - ką beatsakytų, negerb. p. Užkalniui jo atsakymai vis tiek užkliūtų. O jei jis papuolė atsitiktinai, ir p. Užkalnis iš tiesų pasijautė taip, kaip aprašė, ką gi siūlau tiesiog užjausti šį poną, kuris gyvena kreivų veidrodžių karalystėje.
Nepriklausomai nuo to, ar jis jautėsi taip, kaip parašė, ar viską suvaidino, galima drąsiai pavadint jį SIMULIAKRU, nes rašydamas ar galvodamas jis iškreipia išorinius įvykius jam reikiama linkme. O sąmoningai jis tai daro ar ne, šio teksto rėmuose neturi kertinės reikšmės. Greičiausia jis ieškojo (o dabar surado) savo nišą, tapti tokiu nenuspėjamu grėsmingu kritiku su „pseudo naujovišku“ nešvankiu požiūriu, galinčiu atvirai ir viešai pašiepti ką panorėjęs. Susikūręs tokį savo statusą, jis sulaukė deramo dėmesio, matyt, darbas ar praleistas užsienyje laikas (kur šios technologijos, jau seniai turėjo būt įvaldytos) nepraėjo veltui.
Iš to, kad toks ponas tapo „Lietryčio“ skiltelės redaktoriumi (A. Užkalnis yra vienas iš apžvalgininkų Red. pat),taip pat peršasi įdomios išvados, kad „Lietuvos rytas“ ieško vis naujų kelių konkuruodamas su internetinės žiniasklaidos „vienvaldžiavimu“. Suprantama, kad reikia ieškoti naujų visuomenės dėmesio, pritraukimo būdų. Vien tai, kad laikraštį skaityti patogiau ar solidžiau, o gal ir sveikiau akim - neužtenka, kad konkuruotum su internetinės nemokamos žiniasklaidos grandais.
Atrodo, pagrindinė laikraščių auditorija - vyresnio amžiaus žmonės. Taigi labai didelis klausimas, ar neseniai patekę ir tie, kurie ne užilgo pateks į vyresnio amžiaus žmonių kategoriją, pakeis jau įsisavintus internetinės žiniasklaidos skaitymo įgūdžius į poperinės žiniasklaidos skaitymą… Matyt, dėl to reikia išbandinėti ir naujus būdus prisivilioti įvairiausius skaitytojus, pasižiūrėti, kaip visuomenė priima tokio tipo straipsnius ar lemia tai skaitymo ar perkamumo intensyvumą...
Žinoma, tai tik kuklūs, naivūs spėjimai, bet norėčiau pridurti, kad šiame formate, negalima rimtai vertinti tokių straipsnių, kaip, pavyzdžiui, apie gerb. p. Rolandą Kazlą. Tai tik triukas – iliuzija- simuliakras, skirtas sužadinti visuomenės dėmesį. Neva marketingas ir panašiai, o svarbiausia, deja, tai vartotojiškos visuomenės dvasinės ubagystės apraiška žurnalistikoje, apie kurią pats p. Užkalnis ir rašo minėtame straipsnyje. Suprantama, pilna tos dvasinės ubagystės ir kituose socialinėse sferose, bet būtent tokiu pavidalu pasirodė ji einamajame šalies dienraštyje… Matyt, jei nebūtų negerb. p. Andraius Užkalnio, atsirastų kitas panašus kandus veikėjas, kuris pribręstų tokiam rašymui. Gal tai buvo tik laiko klausimas?
Taigi prašosi truputį humoristinė sentencija - naujas švytintis ar net „akinantis simuliakras“ sutraiškė, iki tol dar bandžiusį kovoti su kritimu, didžiausio šalies dienraščio „skaistybę“ … Daug galima rašyti, bet kaip žinome, viskam yra pradžia turi būti ir pabaiga.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
