Jie pasižiūrėjo, palingavo galvom, pamąstė, ir davė pabandyti kažkokį tepalą – gal padės. Tuo tepalu aš tą vakarą savo žaizdas kruopščiai išsitepiau ir ramiai nuėjau miegoti. Bet kai visi bambuko namelio gyventojai jau saldžiai snaudė, man, deja, nesimiegojo, nes mano koją pradėjo siaubingai deginti, ir visa ji nušvito ryškiai rūžava spalva. O, brolyti…
Bandydama nukreipti mintis nuo skausmo, naktį skaitinėjau įvairias naujienas internete, bet paguodos neradau ir čia, o kai perskaičiau apie Birutės Galdikas bėdas su indonezietišku vabalu, nusprendžiau, kad laikas ir man pradėti nerimauti. Ir taip nerimavau iki ryto.
Paryčiais kompiuterį numečiau šalia lovos ant grindų (kaip žinia, čia nėra baldų, todėl viskas vyksta ant grindų). Ryte paaiškėjo, kad uždėjau jį ant vatos su tuo pačiu tepalu, kuriuo vakare ištryniau koją. Tas tepalas per naktį ne tik padarė skylę mano kilime, bet ir pažeidė mano kompiuterio paviršių… Kaip atrodo kompiuteris, galite pažiūrėti nuotraukoje odos iliustracijų nebus).
Žodžiu, turbūt neverta ir minėti, kad šis tepalas reikalų su koja švelniai tariant nepataisė, koją skaudėjo, o šlubuoti siaubingai nusibodo, todėl po kelių dienų nusprendėm vis dėlto kreiptis į gydytoją. Kadangi buvo Naujųjų metų išvakarės, buvau pristatyta pas vietinį gydytoją. Pasibeldėm į metalinius vartus, ir mums buvo maloniai atidaryta.
Fotografuoti viduje neišdrįsau, bet iš tikrųjų aplinka mažai kuo skyrėsi nuo Lietuvos mokyklų seselių kabinetų. Na, tik tiek, kad niekas ant tavęs ten nerėkia. Ir viduj stovi motoroleris… O daugiau – viskas panašiai. Gaila, niekas ten angliškai nešnekėjo, todėl taip ir likau nesužinojusi savo diagnozės. Man buvo išrašyta vaistų ir tepalų, bet vienintelis užrašas ant jų buvo „Maria“. Na, bent jau žinau, kad tikrai man priskirti… Mane lydėjęs ponas Punto taip pat nelabai ką galėjo išversti. Tik sakė, kad koją reikia prausti tik šiltu vandeniu. Na, čia jau bėda, nes bambuko namelyje šilto vandens nėra…
Taigi klusniai vartoju vaistus, šildau vandenį ant viryklės ir šiaip stengiuosi koją apsaugoti nuo tolimesnių netikėtumų (pavyzdžiui, nuo iš lubų krintančių driežiukų mano miegamajame). Aprišti jos negalima, nes, sako, tokioje drėgmėje ir karštyje bus tik blogiau. Nesiginčiju. Bet iš esmės tai žaizdos čia negyja. Pavyzdžiui, prieš savaitę susivariau nykštį, ir jis neužgijęs iki šiol, nors tu jam ką.
Aplinkiniai mano nelaimei taip pat nelieka neabejingi – kur beeičiau, visi stengiasi padėti ar kokį keistos spalvos ir kvapo kompresą uždėti ir spėlioja, kas tai galėtų būti. Gal alergija, gal kokia liga, o gal nuodingas įkandimas… Kažkas sakė, kad taip būna nuo drėgmės. Nežinau, mano tėvas visada sakydavo, kad nuo drėgmės niekas nepasidaro.. Kita vertus, sakydavo, kol neprakiuro stogas virš jo kabineto, ir neprasidėjo liūtis… Tai niekad negali žinot. Kiti spėliojo, gal koks nuodingas voras įkando… Oj, tu egzotiškoji Indonezija… Galų gale, per vieną tokį rūpesčio vakarėlį buvo vieningai nuspręsta vežti mane į ligoninę. Tad ten ir praleidau savo šeštadienio vakarą. Su gausia palaikymo komanda.
Per šias savaites gerai išmokau du bahasa žodžius: koja yra „kaki“, o žodis sužalojimui, negalavimui ar skausmui yra „sakit“ (šitas man labai patinka, puikiai apibendrina situaciją, ir keiktis nereikia). Taigi kai patekau į priimamąjį ir aplink mane susibūrė krūva mediku, bedžiau pirštu į savo koją ir sakau „kaki!“. Kai visų žvilgsniai nukrypo į koją, sakiau „sakit!“. Lingavo visi galvom… Va, ir susikalbėjom. Sėdėjau, dairiausi ir laukiu kas bus toliau. Šiaip, aš ir kitose šalyse su ligoninėmis reikalų labai minimaliai turėjusi, todėl sunku palyginti, bet beveik esu įsitikinusi, kad bent jau Lietuvoje po apžiūros palatas katinai nevaikštinėja..
Mane užsodino ant trumpų žmonių lovytės, aplinkui gulėjo kiti likimo draugai paliegėliai. Aplink mano koją pasikeisdami medikai sukosi ir trise ir keturiese. Kadangi su „kaki sakit“ mano medicininis bahasa žodynas ir baigiasi, toliau jau vertėjavo dešimtmetė mano draugė, kaip geriausiai visam rajone šnekanti angliškai.
Iš personalo angliškai niekas nemoka nei žodžio. Kai bandėm kažkiek susikalbėti, krizeno net šalimais gulintis vaikas su pusiau užlopyta kakta. Et, džiugu, kad ir į ligoninę atnešiau džiaugsmo ir gerų emocijų. Kadangi visi aplinkui atsipalaidavę ir puikiai nusiteikę, su Hellen nusprendėm, kad laikas išsitraukti ir fotoaparatą – įsimintinos akimirkos vis dėlto.
Kol buvo tvarkomos mano žaizdos, visi labai maloniai su manimi bendravo. Kai sužino, kad Indonezijoje mokau anglų kalbos, sužavėtas ligoninės personalas nori, kad mokyčiau ir juos. Puiki mintis. Jau sulaukiau pageidavimų iš policininkų ir iš gydytojų. Jeigu pavyktų prijungti dar ir gaisrininkus, mokyčiau kiečiausią klasę šaly…
Taip maloniai besišnekučiuojant, buvo aprišamos mano žaizdos, išrašomi vaistai, ir jau galėjau eiti. Ir tik išėjus koridoriuje pažvelgiau į savo kraujuojantį nykštį… O, velnias, visai apie jį pamiršau… Bet kad jau čia esu, gal ir šitą sutvarkytų? Grįžtam, vėl rodau „sakit“, vėl ropščiuosi ant lovos. Mano naujieji draugai su susirūpinimu dėbsojo į pirštą ir kažką tarėsi. Bandydama apsaugoti jau užbintuotą koją, netyčia užkabinu dar ir kitą žaizdą… apie šią irgi buvau pamiršus. Vėl visi susibūrė ratu, žiūri, mąsto, diskutuoja. Rado dar kažką naujo ant mano kojos… O, siaube… K
Žodžiu, užtrukom ilgiau, nei planuota… Veiksmas vyksta keistai, bet kad tik padėtų. Kai pradėjo valyti žaizdą kočėlo principu, skruostu net ašara nuriedėjo – jau pati nežinau, ar iš skausmo, ar iš juoko. Žodžiu, finale iš ligoninės iššlubavau su keturiais bintais. Iššlubavau pakilia nuotaika, su maišeliu vaistų rankose, bet diagnozės taip ir nežinau. Et, viskas juk bus gerai!
Žodžiu, kol kas tiek ir tų nuotykių. Šiek tiek nepatogumų… Ypač dėl to, kad visų tų keturių vietų jokiu būdu negalima sušlapinti. Aš jau net neužsivesiu, kiek pastangų tai kainuoja einant į dušą, kai net dantis išsivalyti nesušlampant rankos ir kojos čia sudėtinga, juk kriauklės tai nėra… Bet apskritai kažką čia sausai laikyti lietaus sezonu yra praktiškai neįmanoma. Juk dauguma bambuko namelio kambarių yra beveik lauke…
Šiandien, pavyzdžiui, lyja nuo ryto, todėl pusryčiauti teko savo miegamajame ir net iki virtuvės negalėjau nueiti kavos pasidaryti, nes būtų tekę bristi balom. Tiesa, kai šįryt ėjau į dušą, buvau tą koją išmaniai apsivyniojusi plastikiniu maišelių, bet kai pakeliui paslydusi vos nenusivožiau nuo bambukinių laiptų, nusprendžiau, kad nuotykių šiam kartui gal užteks. Todėl šiandien man – lovos režimas.
Bus daugiau.
Eglės Marijos Želvytės tinklaraštį galite skaityti čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
