Tautos ar tėvynės išdavimas šiaip normaliai yra taikomas pavyzdžiui, karo atveju, kai priešui perduodama slapta svarbi strateginė informacija. Išduodama ir tada, kai, tarkim, šaltojo karo ar taikos atveju ar šiaip yra pereinama į kitos interesų grupės pusę. Taigi neturėtų būti taikoma ne grupiniu atveju, kai asmuo tiesiog pasirenka gyvenimo būdą pagal savo poreikius. Gal net gyvenimo, ideologijos, religijos atveju „išdavystės“ terminas net netaikomas, nors viduramžiais tai galėjo tapti nesantaikos pretekstu.
Lietuvos žiniasklaidoje ir visur kitur, kur yra lietuvių, tas stereotipas taikomas labai emocionaliai. Ir tai rodo, kad tas reiškinys gali būti nemaža dalimi tik emocinis reikalas, stereotipas be didesnio racionalaus pagrindo. Niekas su niekuo nekariauja, niekas slaptos informacijos iš Lietuvos neišveža (nebent protų nutekėjimo pavidalu, bet pats žmogus savęs išvogti iš kur nors negali, tai nesuvokiama).
Pažiūrėkim iš kitos perspektyvos – iš užsienio. Iš dalies likusių Lietuvoje sklinda priešiškumas emigrantų (lietuviams apskritai būdingas masinis – bandos jausmo vedinas – nusistatymas prieš ką nors, kas neįtinka – užsisėdėjusi, apkerpėjusio mentaliteto tauta) atžvilgiu taip, lyg sovietmečiu priešiškai būdavo žiūrima į Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius į Vakarus. Įdomu, koks „sovietmetis“ yra tų panikuojančiųjų galvose? Ir kam, kokiu tikslu yra būtina priešinti tautą tarpusavyje visiškai nelogiškai kaltinimais?
Žmogus, kaimynas, artimas tiesiog susikrauna daiktus ir išvažiuoja geresnio gyvenimo gyventi (nesvarbu ar iš provincijos, rajono centro į sostinę ar į kitą šalį) – kam čia noras kyla kontroliuoti žmones? Galbūt kai kuriems emigracija yra lyg kokia pramoga, proga užsidirbus pasipuikuoti apsilankius Lietuvoje, o jautresnius žmones tai erzina (nelankstaus proto, tad ir negeba prisitaikyti prie nuolat judančio jau jų panosėje – pasaulis niekada nebus toks koks buvęs, tai ne stagnacinė sovietija, ar baudžiauninko sodžius).
Logiškai mąstant, nesant Lietuvoje geresnio ekonominio gyvenimo, geresnės psichologinės atmosferos, dalis nematomų komentatorių žiniasklaidoje kaltina ketinančius emigruoti ir jau emigravusius siekiu geriau gyventi. Logiška iš to būtų mąstyti, kad kaltintojai patys nemoka susikurti sau gerbūvio arba nesupranta, kaip sunkiai kai kurie žmonės gyvena, kai patys tuo tarpu gyvena iliuzijų pasaulyje, paskendę knygose, žemėlapiuose, alternatyvioje istorijoje, sau priskyrę vos ne misijos atlikėjų vaidmenį. Realiai, jie yra tik kiršintojai ir galbūt atbaido potencialius reemigrantus, kurie grįžę galėtų ne tai kad ekonomiškai pakelti Lietuvą, bet ir dvasiškai – per patirtį kitose visuomenėse bei galbūt galėtų tapti nauja politinė jėga ar jėgomis, kurios galėtų pakeisti įgrisusią korumpuotą sistemą.
Lietuviai kompleksuota tauta. Santykius tarpusavyje sukuria pagal esamą šabloną, laikosi vienas kito įsikibę ir nelabai mėgsta laisvesnių mąstymu ir gyvenimo būdu žmonių. Pastarieji mužikams (išskirkim tokią kategoriją, visgi dalis lietuvių yra žmonės kaip žmonės) yra lyg gyvas priekaištas, kad gyventi galima žymiai geriau, kad galima keistis ir gyvenimas automatiškai pagerės.
Išties žmonės tikrai galėtų daugiau laiko skirti savo santykiams, sveikatai, asmenybei tobulinti, o ne gaišti laiką egoistiškai užsiimant savo nepasitenkinimu. Ir ko gero nuolaidžiauti tokiems jau nebegalima, nes tai prisideda prie bendros neigiamos atmosferos kūrimo, prie Lietuvos naikinimo psichologine prasme, kas atsiliepia ir tautos nykimui fiziškai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
