Kas kartą vis bandžiau įsivaizduoti, kaip viskas bus, ką veiksiu, kaip planuosiu, ir tuomet viskas atrodė pakankamai aišku. Visi tikslai ir svajonės sudėlioti į savo lentynas su beveik konkrečiomis tikslų įgyvendinimo datomis.
Ne visos tos patirtos emocijos malonios, nes kitaip ir būti negali. Visi atsisveikinimai su Lietuva – nori nenori – skaudina labiausiai. Tai grūdina ir padaro tave stipresnį. Tačiau pats išsiskyrimas su savo gimtine padeda dar labiau mylėti savo šalį ir branginti viską, ką turi ir ką joje palikai. Gal ne veltui sakoma, kad kai negyveni tėvynėje, esi didesnis patriotas.
Dabar yra kitas didelis miestas, didelės galimybės ir tiek maža laiko viskam. Atstumai čia labai dideli, ir kiekvieną savo žingsnį turi tarsi apmąstyti. Visur tas efektyvumo siekimas – jeigu nori laiko nešvaistyti, turi planuoti, o per laisvadienį tiesiog leidi sau apie nieką negalvoti ir savęs nevaržyti su žodžiu „turiu“.
Dideliame mieste, kuriame yra visos galimybės, labai svarbu nepasimesti. Ypač tokioms „svarstyklėms“, kaip aš. Praėjus tam tikram adaptaciniam laikotarpiui (manau, kad jis yra būtent kokie du ar trys mėnesiai), pradedi mąstyti, ką čia veiki ir ar tas kelias, kuriuo eini, pasirinktas tikrai teisingai. Eini gatve ir matai tiek daug visko skirtingo, tiek gali veikti, o tavo paties gyvenimas bėga. Turi pasirinkti tai, kas tave „veža“. Bet kaip žinoti ir pasirinkti? Norisi sustabdyti pasaulį ir laiką ir ramiai viską išbandyti... Vis pasimeti ir kartas nuo karto klausi savęs, ko nori labiausiai. Klausi savęs, nes kiti gali tik patarti, o sau atsakyti gali tik pats.
Atsakymas ateina ne iš karto, nes taip būtų per lengva. Gal gyvenimas ir yra paieška. Kaip ir sprendimas išvažiuoti, kuris atėjo bemaž per metus, taip ir patvirtinimas, kad pasirinkai teisingai, gali ateiti vėliau. Dvejonės kyla iš to, kad savo kasdienybėje užmiršti tuos tikruosius norus ir svajones, kurios išvažiuojant atrodė lyg ir aiškios, tačiau dabar matau, kad nebuvo sudėlioti taškai ir kableliai ant kiekvieno tikslo.
Manau, kad nieko baisaus, jeigu kyla naujų minčių ir svarstai apie kardinaliai naujus tikslus. Guodžiu save tuo, kad daug svarbiau turėti daug naujų gyvenimo scenarijų, negu matyti prieš save tik blankų lapą be jokio kelio. Maniau, kad pasirinkau išvažiuodamas, bet iš tikrųjų tik dabar išsikėliau tikslą – atrasti. Nereikia bijoti keisti to, kas atrodo esant teisinga.
Senoliai sako, kad senais laikais tokių egzistencinių prasmės paieškų ir minčių nekildavo. Sako, kad tokios mintys, kai bandai save surasti, yra „išpindėjimas“ iš gero gyvenimo. Juk anksčiau žmonės buvo laimingi gavę pavalgyti. Gal ir taip, nes ne karo metas. Nauji laikai atrodo gražiau, yra ką pavalgyti, kur gyventi, o ir pats išlikimas yra gan paprastesnis, nes jeigu turi darbą, maisto, gali tiesiog nueiti į parduotuvę. Jeigu tingi – tau visada gali atvežti su pristatymu į namus. Bet tiesa ta, kad negalėsime niekada palyginti dviejų nepalyginamų dalykų – „išlikimo“ laikų ir „informacinio“ amžiaus, kuris yra greitesnis už tave patį. Tai tiesiog skirtinga ir viską galima paaiškinti gan paprasta Maslow poreikių piramide.
Susikoncentruoti ir labiau išgryninti ko nori gali padėti meditacija. Tai atradau jau seniai, bet dažnai pritrūksta valios. Nustembi, kiek daug paprastų ir nemokamų dalykų yra. Tereikia daryti. Tam, žinoma, reikia energijos iš savęs – pasiryžimo, kantrybės bei tęstinumo. Daug meditacijos tema nesiplėsiu, nes tiems, kam reikia – susiras patys. Tai – padeda. Įrodyta praktiškai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
