Ši šalis tau gali daug ką pasiūlyti, nuo nuostabiausios architektūros iki haliucinogeninių narkotikų. Priklauso nuo to, ko tu ieškai. Galėčiau apibūdinti Londono miestą it kokį labirintą: vis bėgi, leki it kokia maža pelytė ieškodama išėjimo iš šio niekada nesibaigiančio labirinto. Mums reikia tik jį atrasti, bet jei nežinai, ko nori, tada problema, nes prieš čia atvykdamas turi tiksliai žinoti, ko nori iš šio miesto, iš savo gyvenimo, nes kitaip šis miestas it kokia milžiniška banga tave nuneš visai kiton kranto pusėn.
Mažą lietuvaitę, su lietuviškomis svajonėmis ir tyru paprastumu, šis miestas nunešė į visiškai kitokias vietoves. Vietoves, kuriose dar niekada neteko buvoti, kuriuose gurkšnojau prabangų vyną su garbingais verslininkais, teko nuomotis kambarį iš narkotikų prekeivio, verkti iš sielvarto ir vienatvės.
Dirbu su žmonėmis, kuriais vadinu „sielos ubagais“, nes jie ne gyvena, bet egzistuoja. Lyg apsėsti mados – škurlių, sekso, narkotikų, jų pasąmonėje tūnančios idėjos jog niekada nesibaigiantis grožis ir jaunystė dominuoja... Taip, jie dominuoja, bet tik trumpam. Tada jie išgirsta: „NEXT. Who is younger, more beautiful etc. (angl. „Kitas. Kas jaunesnis, gražesnis ir pan“).
Mano vienas pažįstamas, stambus verslininkas, grynakraujis anglas, kurio geriausias draugas yra vienas iš „Sex Pistols“ grupės atlikėjų, pažįstama dizainerė Vivienne Westwood, dirba su žymiausiais pasaulio atlikėjais. Trumpai tariant, jis žmogus su stora pinigine, bet sugadinta širdimi. Jis man yra pasakęs: „This city is brutal place Austeja“ („Ši vieta yra žiauri, Austeja“).
Jis turtingas žmogus. Turi „Ferrari“, „Harley Davidson“ motociklą, turi vilą Ispanijoje. Aš neturėdama nieko, tik savo minimalų mėnesinį atlyginimą, bet viduje laiminga, nes moku džiaugtis tuo, ką turiu, tad smalsumo apimta ėmiau jo ir paklausiau: „Russelai, turi viską, ko nori. Ar turi laiko žaisti su savo žaislais?.
Spėkite, mano mielieji, ką jis man atsakė. Taip, teisingai, neturi laiko šis žmogus. Gaila. Jis dirba, dirba be sustojimo, kaip ir visi kiti, čia atvykę. Laikas yra pats brangiausias šiame mieste. Tad turi išmokti jį skaičiuoti, planuoti ir organizuoti savo gyvenimą, nes kitaip tu čia prapulsi.
Aš neprapuoliau, anaiptol, suvokiau, kokia mūsų šalis yra turtinga ir graži. Na, gal per daug svajokliškai aš čia pasakiau sakydama „turtinga“, bet, velniai nematė, mes turime viską, ko mums reikia. Tik patys kalti esame, jog apakome.
Tad palinkėčiau kiekvienam emigrantui, palikusiam savo šalį, neapakti ir nepasiklysti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
