Trejus metus Norvičo mieste, Didžiojoje Britanijoje, gyvenantis vyras jau daugiau nei 20 kartų spėjo pabuvoti ir tos šalies areštinėse.
Tačiau R. Vaičas nesiskundžia. Atvirkščiai. Jis giria Didžiosios Britanijos policininkus ir įkalinimo įstaigų tvarką. „Policininkai gatvėse visuomet pasisveikina, yra mandagūs. Areštinėse jautiesi lyg dviejų žvaigždučių viešbutyje. Kas dvi valandas tau siūlo kavos, arbatos ar karšto šokolado.
Valgį galima pasirinkti iš 5 patiekalų. Lietuvoje areštinėse į kuprą greičiau gausi nei atsigerti ar pavalgyti. Anglijos areštinių kamerose nė dulkės. Gali nors ant grindų miegoti.
Kaip ir namuose, kameroje vaikščioti su batais negalima. Švarus čiužinys, pagalvė, antklodė.
Viskas garantuota - vertėja, geri nemokami advokatai. Jų tikrai nepalyginsi su lietuviais. O kai paleidžia, dar ir bilietą duoda grįžti namo“, - laiške redakcijai rašė emigrantas.
Tiesa, ne viskas patinka net ir Norvičo pareigūnų gerai žinomam R. Vaičui. Vyras skundėsi, kad britų pareigūnų antrankiai kur kas nepatogesni nei lietuviški.
Be to, esą jie gali be jokių perspėjimų suimti ir pasodinti kelioms valandoms į areštinę.
„Prieš dvi savaites turguje nusipirkau dviratį. Palikau jį šalia savo tvarkomo automobilio. Priėjo pareigūnas, sako: „Čia vogtas dviratis“ ir mane išvežė aštuonioms valandoms į areštinę.
Kai pateikiau pirkimo įrodymus, manęs atsiprašė ir ir paleido“, - pasakojo R. Vaičas.
Kalėjo ir Lietuvoje
Lietuvoje trinkelių klojėju dirbęs R. Vaičas galėtų save vadinti įkalinimo įstaigų ekspertu.
Gimtinėje jis buvo suimtas kelis kartus, prieš penkiolika metų kalėjo Pravieniškių pataisos namuose. Už sukčiavimą nuteistas kaunietis ten praleido ketverius metus.
Prieš metus jis paragavo ir Didžiosios Britanijos kalinio duonos. Keturis su puse mėnesio jis kalėjo už tai, kad buvo pagautas prie vairo neturėdamas teisės vairuoti.
„Mano teisės buvo atimtos už greičio viršijimą. Bet aš kitaip negaliu užsidirbti duonai“, - kalbėjo emigrantas.
Pinigus kraunasi rinkdamas padėvėtus drabužius
Paklaustas, kuo verčiasi, apsukrus vyras sakosi esąs bedarbis. Tai jam padeda išvengti mokėti Didžiajai Britanijai mokesčius.
„Kodėl aš turėčiau mokėti? Jeigu už tuos pinigus galiu su žmona išvažiuoti kažkur pailsėti“, - atvirai kalbėjo dviejų vaikų tėvas.
Neseniai keturių asmenų šeima persikėlė į valstybės jiems suteiktą trijų kambarių butą. Nuomos už jį Vaičams mokėti nereikia.
„Jau dveji metai niekur legaliai nedirbu. Mano rankos sutvertos ne valdiškam darbui“, - prisipažįsta emigrantas.
Vėliau papasakoja ir apie nemažai pinigų sukraunantį nelegalų verslą. R. Vaičas surenka britų labdarai aukojamus drabužius ir juos siunčia į Lietuvos dėvėtų drabužių parduotuves.
Dalį gautų pinigų lietuvis perveda labdaros organizacijoms. „Jei nereikėtų to daryti, būčiau milijonierius. Tiesa, niekas nesukontroliuoja, kiek aš per dieną surinkau drabužių. Kiek parašau ant važtaraščio, tiek“, - prisipažįsta kaunietis.
Paklaustas ar negraužia sąžinė, kad jis pelnosi iš žmonių gerumo, vyras iš karto atkerta: „Jei ne tu naudosiesi, tai tavimi pasinaudos.“
Vadovauja būriui tautiečių
Gal dėl tokio požiūrio R. Vaičo verslas klesti. Į Lietuvą kas savaitę išrieda vienas-du sunkvežimiai, prikrauti britų suaukotų drabužių.
Prasčiausios kokybės drabužių kilogramą R. Vaičas parduoda už 4-5 litus. Geresnės kokybės - 25 litai.
Didžiosios dėvėtų drabužių parduotuvės Lietuvoje tuos pačius drabužius parduoda kur kas brangiau.
R. Vaičas vadovauja 18 žmonių, jo nuomojami 7 sandėliai visuomet pilni drabužių, kurie nuolat siunčiami į Lietuvą ir Ukrainą. Į kaimyninę šalį rieda pačios prasčiausios kokybės drabužiai, avalynė.
Jei per savaitę, sumokėjus atlyginimus darbuotojams, nuomą, R. Vaičui lieka 1 tūkstantis svarų (daugiau nei 4 tūkstančiai litų), jis jau skundžiasi, kad savaitė buvo labai bloga.
Apsukrus emigrantas tikina, kad dėvėtų drabužių verslas be galo sudėtingas, mat aplinkui sukasi daugybė konkurentų.
Reikia anksčiau už juos į gyventojų pašto dėžutes išmėtyti skrajutes, su raginimais aukoti, anksčiau už kitus surinkti prie durų padėtus nebenešiojamus drabužius.
Štai todėl R. Vaičo darbo diena prasideda 4 val. ryto. Po pietų jis jau gali eiti ilsėti.
„Konkurencija milžiniška. Už drabužį kiekvienas lietuvis gali gerklę perkąsti. Tenka greitai važinėti.
Dėl to man ir buvo atimtos vairuotojo teisės, o paskui už važinėjimą be jų sėdau į kalėjimą“, - pasakojo savo karjerą svečioje šalyje nuo skrajučių mėtymo pradėjęs R. Vaičas.
Kalėjime priaugo svorio
Norvičo kalėjime lietuviui pavyko išsikovoti itin geras sąlygas, kurios paprastai suteikiamos pavyzdingiems kaliniams.
Atskiras butas, gardūs patiekalai, puikios sąlygos sportuoti ir dienotvarkė su dviem valandom pietų miego - visu tuo įkalinimo įstaigoje džiaugėsi R. Vaičas.
„Kaip lietuvis apsimečiau, kad man labai bloga, kad aš karsiuosi, visur matau vaikus. Jie išsigando ir man suteikė namų sąlygas - apgyvendino atskiroje teritorijoje.
Turėjau savo vieno kambario su atskiru dušu, tualetu butą. Jame gyvenau vienas. Televizorių žiūrėdavai iki 2 val. nakties. Valgis, ypač savaitgaliais, pats geriausias.
Dauguma kalinių taip nė nevalgo namie. Galėdavome užsisakyti valgiaraštį savaitei į priekį“, - pasakojo 20 kilogramų įkalinimo įstaigoje priaugęs vyras.
Kalėjime viskas kompiuterizuota. Kompiuteriu užsisakai valgį, prekes, kurių pageidauji nusipirkti iš parduotuvės.
Naudotis mobiliaisiais telefonais kalėjimo taisyklės draudžia, tačiau kone kiekvienas kalinys turi savo susisiekimo priemonę. „Niekas labai netikrina, ar turi mobilųjį, ar ne. Ten griežtai tikrina narkotikus“, - pasakojo R. Vaičas.
Lietuvį stebino, kad nuo narkotikų priklausomi kaliniai nepaliekami likimo valiai. Jiems medikai nuolat skiria metadoną. Nemažai kalinių naudojasi tuo ir narkotines medžiagas perparduoda arba iškeičia į cigaretes.
R. Vaičas kasdien žmonai Linai siųsdavo laiškus su nurodymais, kaip neužleisti verslo reikalų. Visa korespondencija kaliniams nemokama.
Sumoka net ir už sporto treniruotes
Įkalinimo įstaigoje lietuvis pakuodavo pusryčių normas. Už tai per savaitę jis gaudavo 15 svarų (šiek tiek daugiau nei 60 litų) užmokestį. Darbas Didžiosios Britanijos įkalinimo įstaigoje - neprivalomas. „Reikia mokėti šitaip lėtai dirbti kaip britai. Niekam neįdomu, kokiu greičiu nueini nuo stalo prie stalo. Svarbiausia, kad darytum savo darbą.
Mes, lietuviai, visą laiką padarydavome daugiausia. Net būdavo gaila cigarečių eiti rūkyti kas 15 minučių“, - pasakojo R. Vaičas.
Net ir sportuoti Didžiojoje Britanijoje kaliniams apsimoka. Jie už tai gauna pinigų. Kaip ir už tai, jei mokosi anglų kalbos, matematikos. „Lietuvoje, kad galėtume sportuoti tokiose sporto salėse, mokame didžiulius pinigus. Įrengti dušai, naujausia sporto technika“, - pasakojo emigrantas.
Anglijos kalėjime - ne vienas lietuvis
Kauniečiui patiko, kad Didžiosios Britanijos įkalinimo įstaigoje visi kaliniai lygūs. Nė vienas per savaitę negali išleisti daugiau nei 30 svarų (šiek tiek daugiau nei 120 litų).
„Lietuvoje, jei turi pinigų, kalėjime už cigaretes gali viską padaryti. Didžiojoje Britanijoje, net jei tavo sąskaitoje milijonas, tau leidžia apsipirkti tik už 30 svarų. Taip išlyginamos visų galimybės.
Todėl Anglijos kalėjime jokių „vierchų“ nėra“, - lygino kaunietis.
Tačiau net ir ekonominė lygybė neapsaugo nuo muštynių. Dažniausiai jos kyla tarp skolintojų ir jiems pinigų negrąžinančių skolingų kalinių.
Pats nė karto į muštynes neįsivėlęs R. Vaičas tikino, kad per kalėjimo laiką lietuviai susipešė tik kartą. Norvičo kalėjime visuomet galima rasti maždaug 20-30 kalinčių tautiečių.
R. Vaičas tikino, kad kalėjimo prižiūrėtojai į kalinių tautybę nekreipia dėmesio. Tačiau apsukrūs lietuviai moka pasinaudoti „nuskriaustųjų“ vaidmeniu.
„Tikrai nebuvau diskriminuojamas. Bet jei reikėdavo pas gydytoją užsirašyti iš anksto, mes, lietuviai, iš karto sakydavome, kad tai diskriminacija.
O britų pareigūnai labai bijo, kad neparašytume dėl jų pareiškimų, ir lekia, kad viską kuo greičiau sutvarkytų“, - pasakojo R. Vaičas.
Kiekvieną šeštadienį lietuvį kalėjime lankydavo žmona su dviem atžalomis. Šeima kartu praleisdavo po dvi valandas.
Priešingai nei Lietuvoje, ilgalaikiai pasimatymai Didžiosios Britanijos įkalinimo įstaigose draudžiami.
Gali būti, kad dar šio mėnesio pabaigoje R. Vaičas sugrįš į su Druskininkų sanatorijomis lyginimą įkalinimo įstaigą.
Britų tyrėjai jau metus aiškinasi, ar su šešiais tuščiais degalų kanistrais ir žarnele automobilyje pagautas lietuvis nebandė vogti degalų.
Areštuotas automobilis, o lietuviui taikoma laisvės apribojimas - namuose jis turi būti nuo 7 val. ryto iki 7 val. vakaro.
Į gimtinę grįžti neketina
Į Didžiąją Britaniją ieškoti skalsesnės duonos R. Vaičą su žmona Lina išginė ekonominis sunkmetis. Lietuvoje sutuoktiniai dirbo valdiškus darbus.
Vyras pasakojo, kad keturių žmonių šeimai pragyventi buvo neįmanoma. Nepanorę klimpti į skolas Vaičai iškeliavo į Didžiąją Britaniją. Dabar pagal profesiją siuvėja Lina darbuojasi restorane.
Į gimtinę šeima jau nebuvo sugrįžusi pustrečių metų. „Mums pigiau, kad tėvai pas mus atskristų pasižmonėti. O ką mes Lietuvoje veiktume? Čia uždirbtus pinigus leistume kaip visi kiti lietuviai?“ - retoriškai klausė emigrantas.
Septynerių ir šešerių Vaičų atžalos jau pradėjo lankyti Didžiosios Britanijos mokyklą. Kad nepamirštų lietuvių kalbos, vaikai kas šeštadienį eina į lietuvių mokyklą.
„Kad nuvažiavę į Lietuvą bent perskaitytų kas parašyta. Kad nebūtų taip, kai mes atvažiavę į Angliją negalėjome nieko nei suprasti, nei perskaityti“, - sakė R. Vaičas.
Per trejus gyvenimo Didžiojoje Britanijoje metus kaunietis taip ir neišmoko anglų kalbos. Vyras tikina, kad jam jos nė nereikia. Aplinkui vieni lietuviai.
Angliškai naudinga nekalbėti ir jei sulaiko britų policininkai. „Britai stebisi, ko mes, lietuviai, pas juos važiuojame. Bet kai pasakome, kad mes Lietuvoje uždirbame tik 200 litų, jie negali patikėti. Jie tiek uždirba per dvi valandas. Didžioji Britanija – labai gera šalis“, - kalbėjo R. Vaičas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
