Šiandien pakanka pora kartų paspausti mygtuką, kad iš fotoaparato ar išmaniojo telefono nuotraukas perkeltum į kompiuterį, iš kompiuterio – į spausdintuvą (nors ir tai nedaug kas varginasi daryti), o prieš keletą dešimtmečių, kai skaitmeninių fotoaparatų dar niekas nesapnavo, procesas buvo nepalyginamai ilgesnis ir sudėtingesnis – foto juostą tamsoje reikėdavo iš kasetės pervyniojus į tam tikrą cilindro formos rėmelį panardinti į ryškalais pripildytą bakelį, po kelių minučių perplovus perkelti į kitą – fiksažo bakelį, vėl perplauti, išvynioti ir pakabinus laukti, kol išdžius.
Didžiausias įdomumas ir malonumas blausiai apšviestoje raudona lempa vonios kambaryje, kuris man tarnaudavo ir kaip foto laboratorija, prasidėdavo tuomet, kai su didintuvo pagalba foto juostos kadrai būdavo perkeliami į fotopopierių ir chemikalų pripildytoje vonelėje pradėdavo ryškėti pažįstamų veidų, gamtos vaizdų ar pastatų kontūrai. Telikdavo foto popierių su išryškėjusiu vaizdu pamerkti ir palaikyti fiksaže, perplauti vandenyje, įdėti į džiovintuvą ir, popieriui išdžiuvus, specialiomis žirklėmis apkarpyti jo kraštus. Tada turėdavai SAVO darytas nuotraukas, kurias galėdavai parodyti draugams ar giminėms.
Bet prisiminiau – gal šiek tiek dramatizuodamas – tą epizodą ne norėdamas papasakoti apie jau užmirštą senovišką fotografijos gamybos procesą, o dėl panašaus pasikartojančio praradimo jausmo, kuris vis aplanko stumiant sočias, bet monotoniškas emigranto dienas. Jausmas, kuris neramina ir verčia išsiaiškinti, visų pirma sau pačiam, kas dėl to kaltas – ar aš pats, ar kažkas kitas, kad jau dvylika metų esu emigracijoje, o sugrįžimo į Tėvynę perspektyvos kuo toliau, tuo labiau skęsta migloje.
Įsivaizduoju, kad panašų jausmą turėtų patirti ir dauguma pasilikusių Lietuvoje žmonių, kurie nesuduria galo su galu ir visi tie, kurie nepakenčia neteisybės, brangina savo pačių ir kitų laisvę ir mato, kad laisvės ne daugėja, o nuolat mažėja, kad prarandama paskutinės viešosios erdvės, kad miestų gatves ir aikštes pasisavina valdžiažmogiai ir klerikalai, o žemes už pusdykį superka naujieji Lietuvos latifundininkai (kurie, beje, labiausiai priešinasi žemės pardavimui užsieniečiams) ir užtveria visų ežerų pakrantes. Išnaudojimas pasiekęs neregėtą lygį, o pasipriešinti tam – surengti streiką ar inicijuoti referendumą praktiškai beveik nebėra galimybės.
Šiandien tapo įprasta lietuvius pašiepti, kad jie nuolat ieško kaltų ir dėl visų savo bėdų ir nelaimių kaltina kitus, bet tik ne save. Iš jų tyčiojamasi, tariamai jie ilgisi sovietinės praeities, jiems aiškinama, kad tik jie patys turi jaustis kalti, kad neišmaitina šeimos, kad neturi darbo, kad nesutinka dirbti vergiškom sąlygom ir išdrįsta (nors visą gyvenimą mokėję mokesčius) prašyti pašalpos, ar emigruoja. Vietoj to jie raginami nustoti ieškoti teisybės ir kaltų, o kaip moko Katalikų bažnyčia, muštis į krūtinę ir prisipažinus – mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa – būti vieningais (vieningai susiveržus diržus pakentėti ir neprotestuoti) ir klusniais patriotais.
Šią dainelę ypač pamėgęs vadinamas Lietuvos elitas – tie, kas šiandien valdo kapitalą, valdžiažmogiai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida, kuri tiražuoja „sėkmės istorijas“ apie tai, kaip koks nors verslininkas per keletą ar keliolika metų „savo darbu“ (?) uždirbęs milijonus, šiandien kuria darbo vietas ir neranda tinkamų darbininkų. Kiek žmonių tokia propaganda – tu pats kaltas, tu nevykėlis – pastūmėjo į alkoholizmo liūną, privertė emigruoti ar privedė net prie savižudybės, niekas nėra paskaičiavęs. Vis tik, išsiaiškinti ir žinoti, kas yra kaltas yra būtina, nes daugumos žmonių gyvenimą dažniausia nulemia ne jie patys, ne jų pastangos ar klaidos, o kiti – tie, kurie turi galios nuspręsti ką leisti, ką uždrausti, tie, kuriuos parecono (dalyvavimo visuomenės sukūrimo) propaguotojas Michaelas Albertas pavadino koordinatorių klase. Ji egzistavo ir prie sovietų, ji egzistuoja ir dabar, kapitalizmo sąlygomis. O Lietuvos atveju, dauguma šios klasės atstovų, pakeitę kailio spalvą, išliko tie patys.
Tačiau tikėtis, kad kai visi, gyvenę vadinamo planinio socializmo sąlygomis, išmirs, viskas pasikeis į gerą pusę, yra saviapgaulė. Koordinatorių klasė visada išliks, kol išliks hierarchija, paremta visuomenės organizavimosi sistema, tačiau kitokios visuomenės, paremtos visų dalyvavimu priimant sprendimus, kurie juos tiesiogiai liečia, sukūrimas tebėra tolimesnės ateities perspektyva, o tai, kas vyksta šiandien Lietuvoje, žvelgiant iš šalies, labiau panašu į grįžimą atgal. Jeigu ne į viduramžius, tai į XIX amžių.
Tikriausiai man dar ne vis tiek, kas vyksta Lietuvoje, nes net ir negyvendamas joje, sužinojęs naujienas sugebu susigadinti nuotaiką. O nuotaika subjūra dažnai, nes kasdien po penkias valandas ir daugiau, stengdamasis neprarasti kontakto su tėvyne (o gal tai tik priklausomybė nuo interneto?) klajoju po lietuviškus naujienų portalus, seku įvairių grupių diskusijas Feisbuke ir tai, ką perskaitau, iš tiesų kelia nuostabą, liūdesį, o dažnai pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą.
Labai norėčiau tikėti, kad žurnalistai ir komentatoriai sutirština spalvas, bet statistikos duomenys ekonominio ir socialinio gyvenimo srityse patvirtina liūdną tiesą. Keista tik, kad visi tai žino, bet atrodo su tuo susitaikę, atrodo, jog įspūdžio niekam jau nebedaro nei atsilikimas ekonomikos srityje, nei didžiausia Europos Sąjungoje socialinė atskirtis, nei emigracijos mąstai, nei lyderiavimas savižudybių ir nužudymų statistikos lentelių viršuje.
Kas dėl to kaltas neišgirsite, nes koordinatorių klasė visuomenės dėmesį sumaniai nukreipia nuo savęs kurstydama homofobiškas nuotaikas, tęsdama vadinamojo pedofilų klano istoriją, kaltę suversdama ir ES, ir Rusijai, ir lenkų mažumoms, ir šešėliui, ir patiems nenorintiems aukotis patriotizmo stokojantiems Lietuvos piliečiams.
Nežinau, kaip man atrodytų gyvenant Lietuvoje, galiu tik spėti, kad gal priprasčiau, kaip kasdien matydami klestinčią neteisybę, prie to pripranta žmonės, bet stebint iš šalies, vaizdas Lietuvoje atrodo niūriai. Paskutinės Seimo iniciatyvos, siekiant dar labiau riboti susirinkimų ir žodžio laisvę gąsdinant represijomis ir baudomis, ketinimas atimti iš moterų teisę apsispręsti joms pačioms – gimdyti ar ne, o tuo pat metu priešinantis priimti reikalingą smurtui šeimose pažaboti įstatymą rodo, kad Lietuva ne tik kad netampa europietiška civilizuota valstybe, bet juda, ypač asmens laisvių srityje, regreso keliu – priešinga kryptimi nei visas civilizuotas pasaulis.
Tai kelia nuostabą ir glumina. Iš kur Lietuvos Seime tiek kvaištelėjusių piktavalių gražulių? Ir išvis, kaip kažkokie Seimo diedai gali svarstyti ir nuspręsti tai, kas liečia moteris? Galiu tik įsivaizduoti, kaip nejauku, pikta ir gėda saujelei progresyviai mąstančių, vis dar gyvenančių Lietuvoje žmonių iš arti matant, kaip jų šalis tampa panaši į reakcingiausių režimų valdomas valstybes.
Liūdniausia yra tai, kad ir kaip norėtųsi, bet gyvenant emigracijoje lemti procesus, vykstančius Lietuvoje, neįmanoma. Kad ir ką kalbėtų dipukai, jog be jų pagalbos Lietuva nebūtų išlaisvinta arba šių dienų gelbėtojai – kokie nors „Globalios Lietuvos Lyderiai“ šiltai įsikūrę Londone ar Čikagoje, kad jie padės Lietuvai atsistoti ant kojų, bet iš tiesų, gyvenant už jos ribų, galimybių ženkliau prisidėti keičiant padėtį Lietuvoje nepadaugės, net ir išsikovojus teisę neprarasti Lietuvos pilietybę įgijus kitos šalies pilietybę.
Iš tiesų viską galų gale sprendžia gyvenantys Lietuvoje. Emigrantai, jei jie iš tiesų nori padėti keisti padėtį Lietuvoje, gali tik sugrįžę ir įsijungę į kovą prieš nukvakusį ir cinišką režimą, jau du dešimtmečius smaugiantį Lietuvos žmones, kurį, vaidindami demokratiją, remia ir gina tik koordinatorių klasės atstovai susibūrę į skirtingų pavadinimų, bet iš tiesų viena nuo kitos niekuo nesiskiriančias partijas. O stebėti iš šalies ir baisėtis, kritikuoti ir mokyti kaip gyventi – tuščias užsiėmimas.
Trypk kojom, šauk – išjunk šviesą – nieko tai nepadės. Geriau, patausoti savo nervus, išvis neskaityti lietuviškų naujienų portalų, nusiraminti ir savo laiką skirti įdomesniems užsiėmimams. Mūsų, lietuvių, pasaulis, prasideda Lietuva, bet ja tikrai nesibaigia...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
