Tai štai jums, gerbiamieji, atsakymas su šiokia tokia priešistore.
Kas aš ir ko čia purkštauju prieš mūsų sveikatos apsaugos sistemą, klausiate savęs? Esu jauna studentė (teoriškai) ir dar projektų vadovė įmonėje su skambiu pavadinimu. Ir žinot, man tik dvidešimt metų. Turiu daug darbinės patirties, kad ir kaip tai piktintų mūsų nuskriaustus pašalpų gavėjus (dirbti pradėjau penkiolikos).
Aš visad randu darbo. Nors ne – darbas mane randa. Gyvenu aktyvų socialinį gyvenimą, keliauju. Skamba gražiai, taip? Prie viso to dar sergu psichikos liga. Depresija. Kaip būtų džiugu, jei suprastumėt, kokia tai sunki ir varginanti liga yra. Jau daug metų. Nuo trylikos, kiek pamenu.
Savo ligą ilgai slėpiau dėl nenoro būtį pajuokos objektu, suprantat, kodėl. Pas mus juk nepriimtina. Psichikos liga sirgti gėda, man ir visai mano šeimai. Bet jei sirgčiau vėžiu, būčiau populiari ir galėčiau kalbėti garsiai. Na, nesvarbu. Ne apie tai mes čia kalbame. Apie gydymą ir pagalbą juk.
Kaip aš gydžiausi, vėlgi įdomu. Tiksliau, kaip mane gydė. Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichuškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko, ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė, ir aš žinau, kas.
Buvau gydoma tik medikamentais. Žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą? O apie sistemingą psichoterapiją ar kompleksinį gydymą nėra nė kalbos. Kas dar „patiko“, kad man vaistai nebuvo kompensuojami, nes tuomet buvau nepilnametė, o Lietuvoje nepilnamečiams neuroleptikų nereikia. Neva jie taip stipriai neserga. Na, man reikėjo (tėvai mokėjo 436 Lt kiekvieną mėnesį, kad gyvenčiau).
Verta paminėti, kad mano šeima buvo skurdi. Nusižudyti bandžiau daug daug kartų, nereikia detalizuoti, bet paminėsiu, kad po kiekvieno bandymo gaudavau psichologo konsultaciją. Tiek daug mūsų šalyje reikia, kad galėčiau pasikalbėti su specialistu?
Na, išsikrausčiau iš savo mažo miesto. Šiuo metu gyvenu sostinėje. Viskas buvo gerai beveik metus, bet dabar atsirado stiprus poreikis kreiptis pagalbos (suvokiu, kad mirti – ne išeitis, reikia gydytis).
Liga grįžo. Beje, grįžta ji dažnai. Vaistai padeda pusmečiui, o kartais ir šiek tiek ilgiau. Pati paskambinau pagalbos prašytis į garsiąją Vasaros gatvės ligoninę (Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrą. – Red.) ir, še tau, jie man sako (skambinau į priimamąjį, kai tik pajaučiau norą šokti pro langą ir nieko daugiau): „Skambinkit į Naująją Vilnią, mes jums padėti negalime.“
Aha, negali, tai negali. Skambinu į Naująją Vilnią (Respublikinę Vilniaus psichiatrijos ligoninę. – Red.). Tarp kitko, ten daug mėnesių gulėjau ir gydžiausi. Na, o ten pasakė, kad be siuntimo niekaip negali suteikti pagalbos. Pasitikslinau, ar tikrai niekaip niekaip. Patikslino, kad tikrai tikrai. Pasiteiravau, ar bandymo nusižudyti atveju priimtų? Atsakė, kad taip. Ką tokiu atveju turėčiau daryti? Man ši dilema pasirodė sunki.
Na, beliko kreiptis į savo psichoterapeutą, jis visad priima. Tik kainuoja 150 Lt – neilga konsultacija. Ir čia man su didele nuolaida studentei, senai ir lojaliai klientei. Vaistai, žinoma, dar kainuoja. Džiugu, kad šiaip ne taip leidžiu sau gydytis (tai suryja didžiąją dalį mano biudžeto).
O man įdomu, ką tokiu atveju daryti kaimo gyventojui? Beje, daugiausia žmonių žudosi kaimiškose vietovėse. Pajamos jų nedidelės, privataus psichoterapeuto nėra, o ar kiekviename rajone yra specialistas kvalifikuotai tokio pobūdžio pagalbai teikti? Ne, nėra, tikrai nėra.
Taigi kur mano teisė į gydymą? Praktika rodo, kad pirma reikia pakelti prieš save ranką ir tik tada gausiu pagalbos. Ar tikrai taip turi būti? O jei šis bandymas bus „sėkmingas“, kas tada? Ir vėl statistika? Linkiu andriukaičiams reformas pradėti nuo smulkmenos. Tai yra žmogaus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
