Kaip ten bebūtų, esmė ta, kad tokiu būdu jis tapo žinomas ir netgi Nr. 1 Lietuvoje (na, bent jau jis taip save vadina), o ir užsidirbo, ir netgi pakankamai neblogai. Panašu, kad tokią „sėkmės“ formulę perprato ne vienas. Tik ne kiekvienas gali sau leisti tyčiotis iš kitų, o dar ir viešai, vien tik tam, kad užsidirbtų pinigų ir pakeltų savo asmeninius reitingus ar žiniasklaidos, transliuojančios/spausdinančios šią medžiagą.
Pastarieji įvykiai tą puikiai ir įrodo, kaip niekam nežinomas žmogelis, dirbantis žurnalistinį darbą, taip ir būtų likęs nepastebėtas, o laikui bėgant ir visai „iš eterio“ išnykęs, tačiau laiku susigriebė ir ėmėsi „juodojo darbo“. Rezultato ilgai laukti nereikėjo. Vos ne akimirksniu Lietuvoje tapo vienu populiariausiu ir žinomiausiu žmogumi (ir visai nesvarbu, kad blogąja prasme, ko nepadarysi dėl šlovės, reitingų ir uždarbio).
Kažkam tokio pobūdžio straipsniai patinka (mažuma), kažkas pasibaisėjęs komentuoja straipsnio turinį, dar kažkas negaili skambių epitetų ir pačiam straipsnių autoriui. Aišku tik viena, kad įžeidinėti, niekinti ar skaudinti galima bet kurį žmogų (kiekvienas turi ydų, įpročių ar savybių, iš kurių būtų galima pasijuokti) ir tai yra labai paprasta.
Iškyla klausimas: kokio išprusimo turi būti žmogus, kuris su pasimėgavimu viešai žemina kitus? Todėl pirmiausiai noriu kreiptis į Andrių Užkalnį.
Andriui Užkalniui
Jūsų nuomone, ar babytė iš kaimo, užauginusi, pavyzdžiui, 12 vaikų, visą gyvenimą sunkiai, bet sąžiningai dirbusi kolūkyje, melžusi karves, savo rankomis maitindama tarybinę liaudį ir galbūt baigusi tik 4 klases, finansiškai ir visaip kitaip neišprususi, yra verta tik pajuokos? Tuomet atsakykite pats sau į vieną vienintelį klausimą: ar jūsų naudojami epitetai „varguolis“, „vėpla“ ir kiti – nebūdingi jums pačiam?
Be abejo, jeigu palygintume jūsų socialinį statusą su babytės, tuomet galime teigti, kad tokiais skambiais žodžiais jūsų nevertėtų vadinti. Tačiau jeigu jus palygintume, pavyzdžiui, su Romanu Abramovičiumi, Billu Gatesu ar Nerijumi Numavičiumi? Gal per stipriai pasakiau, nes palyginus jus su tokiais žmonėmis, galite pasijusti ne tik varguoliu, bet totaliu varguoliu. Bet nesvarbu, nes ryškesnis kontrastas parodo, kad ir koks būsite žmogus, visada atsiras protingesnių, turtingesnių.
Taigi argi jūs neatrodote tikras varguolis, negalintis sau leisti skraidyti nuosavu lėktuvu, plaukioti jachta? Ar galite sau leisti įsigyti daiktus ar pramogauti taip, kaip gali sau leisti minėti žmonės? Ar neatrodote vėpla, kuris su pasitenkinimu niekina silpnesnius už save (kažkuria tai prasme), bet nesugeba sukurti jokio vertingo produkto (įskaitant straipsnio švietėjišką naudingumą skaitantiesiems)? Ar aukojate labdarai, nuoširdžiai norėdamas prisidėti gelbstint kito gyvybę? Nejaugi jūs manote, kad psichologai, dietologai ar kitų profesijų atstovai neatrastų taiklių, bet bjaurių ir jus žeminančių epitetų, norėdami apibūdinti jus, kaip žmogų?
Sugrįžkime prie jūsų noro tyčiotis iš kitų. Jeigu jūs sugebate uždirbti pinigus tik tokiu būdu, tuomet iškyla dar vienas klausimas: kodėl nepasijuokiate iš stipresnių už save? „Stipresnių“ tik tam tikra prasme. Turiu omenyje žmones, kurie su malonumu „lenda į eterį“ neturėdami ką pasakyti, iškreiptai perteikdami grožio, gyvenimo būdo, išsilavinimo ir kt. supratimą. Turbūt pasiteisinsite, kad tokių galimybių nėra. Deja, yra ir labai daug, nes, mano nuomone, dauguma valstybių negali pasigirti tokia „elito“ ar „žvaigždžių“ gausa, kaip Lietuva (skaičiuojant procentais). Gal netgi Vokietija, turėdama apie 80 mln. gyventojų, prieš Lietuvą tik kukliai nuleistų galvą, neįstengdama suskaičiuoti tokio gausaus būrio savo šalies įžymybių.
Lietuva – tiesiog „įžymybių“ kalvė. Jeigu Jums trūksta vaizduotės – galiu ekspromtu pasufleruoti keletą idėjų. Tema – „Kaip „elito“ ponia suknelę iš skuduryno dėvėjo“. Tai ypač jums aktuali ir įdomi tema, mėgstančiam žeminti žmones, galimai dėvinčius drabužius iš skuduryno. Pasirodo, kad ne tik nėra gėdinga dėvėti padėvėtus drabužius, bet netgi galima pasipuikuoti įvairiose žiniasklaidos priemonėse. O gal tai tik pseudo elito atstovė? Juk vargu ar kada nors išvysime, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos karalienę, vilkinčią kitos moters dėvėtą suknelę, ir visai nesvarbu, ar ta suknelė bus pirkta aukcione, ar paprastame skuduryne, ar tą suknelę prieš tai dėvėjo Amerikos prezidento žmona, ar kaimo moterėlė, juk dėvėtas drabužis ir yra dėvėtas drabužis (kita vertus, iš kur gali žinoti, kas dėvėjo tą ar aną drabužėlį, esantį skuduryne, o jeigu, pavyzdžiui, Lady Gaga?).
Kita tema – „Grožio pamokėlė: nori būti graži? Būk be antakių!“ Štai jums dar viena puiki idėja užsidirbti pinigų, bet ne žeminant paprastus žmones, o pašiepiant grožio aukas, kurios, siekdamos būti tobulomis, išdarko natūralų žmogaus grožį, tapdamos „plastmasinėmis“, vietoj antakių nupieštomis „tatuškėmis“, tačiau šventai įsitikinusios, kad yra tobulo grožio moterys. Puiki ir naudinga tema moterims (gal netgi labiau paauglėms, kurioms dar tik viskas formuojasi), kaip rūpintis savimi ir savo išvaizda.
Ar verta darkyti gamtos duotą grožį dėl tobulo antakio linkio, kai galutiniame rezultate telieka tenkintis „antakiais-tatuškėmis“? Na, o kalbant apie žmogų Nr. 1 Lietuvoje, idėjų straipsniams – neišsemiami klodai. Užtenka jam tik praverti burną ir „išminties“ perlai tiesiog byrėte byra, taip ir prašantys taiklios žurnalisto plunksnos. Štai jums ir idėjos. Tokiu būdu ne tik garbingai uždirbsite sau ir savo šeimai pinigų, bet ir atliksite visuomenei naudingą darbą (nieko nėra blogiau už žiniasklaidos formuojamą klaidingą suvokimą apie grožį, prabangą, kultūrą ir kt.).
Be to, manau, kad tokių straipsnių lankomumo rodikliai būtų ne ką prastesni už dabar esamus, o tuo pačiu ir „eterį“ pravalysite nuo šiukšlių. Bet kuri „įžymybė“, siekdama pigaus populiarumo, pirmiausia gerai pagalvos, ar verta įkyriai lįsti į „eterį“ neturint ką pasakyti. Taigi galimybių rašyti tokius straipsnius tikrai yra, tereikia „pasižvalgyti“ po įvairius internetinius puslapius ir kitur, įjungti vaizduotę ir pirmyn. Svarbiausia, kad noras būtų. O gal, kaip Lietuvoje gerai žinoma moteris yra sakiusi – „blauzdos per skystos“? Juk žinomas žmogus, tai ne kaimo moterėlė, maža kur gali keliai susikirsti, o tada jau, vyruti, laikykis. Greitai visas skriaudas primins, o ir į kokį vakarėlį nepakvies, interviu neduos.
Portalo lrytas.lt redaktoriui
Ar ne laikas susimąstyti dėl publikuojamų straipsnių turinio? Ar verta aukoti žiniasklaidos lyderio (o tai yra jūsų pirmtakų sunkaus darbo rezultatas), „Lietuvos ryto“ vardą, norint dirbtinai pakelti portalo lankomumo ar straipsnių skaitymo reitingus? Ar nereikėtų atkreipti dėmesio į tai, kad lankomumas kyla, deja, ne gerąja, o blogąja prasme? Ar nebijote, kad galutinis rezultatas bus toks, kaip minėtų „antakių– tatuškių“?
Kaip yra sakęs šviesaus atminimo V. Šapranauskas, žiniasklaida žmogų privalo ugdyti, bet ne pataikauti. Deja, šiuo konkrečiu atveju (A. Užkalnio straipsniai), vargu, ar galima naudoti netgi žodį „pataikauti“.
Portalo lrytas.lt skaitytojams
Argi ne mes patys redaktoriams diktuojame straipsnių idėjas? Ar ne mes, užvedę kursorių ant A. Užkalnio straipsnio, paspaudžiame ir sėkmingai keliame lankomumo skaičių ir populiariname patį autorių lyg ragindami: „Na, parašyk dar ką nors bjauraus, dar labiau įžeidžiančio?“ Tad jeigu redaktoriai nejaučia poreikio mus ugdyti, tuomet ugdykime save patys. Ignoruokime ir užgniaužkime nenumaldomą poreikį bent akimirkai žvilgtelėti, ką šį kartą išniekins A. Užkalnis ir nė nepastebėsime, kaip savaime išnyks šio autoriaus straipsniai (juk lankomumas bus nulinis).
Ar nevertėtų susimąstyti ir apie tai, jog gaišdami savo brangų laiką, skaitydami tokių niekinių straipsnių turinį, jį komentuodami, mes patys savo noru po truputėlį virstame „vėplomis“?
P.S. Šiuo straipsniu nieko nenorėjau įžeisti, tačiau, jeigu kas nors pasijuto įžeistas, tuomet, iš anksto, – atsiprašau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
