Deja, čia ne tik nėra jokių žaidimo aikštelių jauniausiems, kurių čia daugybė ir dabar jų vienintelis darbas lakstyt po lauką ir mėtyti akmenis, bet nėra nieko, kuo galėtų užsiimt ir vyresnis - 10–17 metų jaunimas. Juk čia krepšinio šalis, juk turėtų būti įrengtos krepšinio aikštelės visose didesnėse gyvenvietėse, bent jau krepšiai, aš nekalbu apie kažkokius stadionus ar baseinus, kuriuos įrengt būtų neįmanoma.
Taigi ši istorija - apie jaunimą, kuris nieko neturi, ir kelis pagyvenusius žmones, kuriems vis tiek viskas trukdo.
Prieš 7 metus, kai nugriovė šalia nuosavų namų buvusią krepšinio lentą, jaunimas susibūrė ir nutarė, kad jiems reikia krepšinio aikštelės, nes juk krepšinis - kiekvieno Lietuvoje gyvenančio žmogaus širdyje. Jie rado lanką, nusipirko rėmą, pasidarė lentą, kasė duobes, statė krepšinį, dažė aikštelę, betonavo ją, kasė griovį, kad vanduo galėtų nutekėti, viso labo tuo metu turėdami po 12–15 metų.
Prie krepšinio visad susirinkdavo daug žmonių, ateidavo ir vyresni 30 metų vyrai ir jaunimas vos 8 metų, visi žaisdavo krepšinį, nes jį myli.
Bet juk Lietuvos kaimuose taip yra, kad žmonėms reikia padaryt viską, kad būtų blogiau, ir štai prisigėręs žmogus sugalvojo, kad jam trukdo krepšinio stovas, atėjo jį ir nupjovė. O tas krepšinis ir taip nebuvo kažkoks įspūdingas, jo buvo tik tiek, kad užtektų praleist laiką sportuojant, o ne geriant ir rūkant.
Matyt, šio kaimo žmonės nesupranta, kad neturėdamas užsiėmimo jaunimas pradės siaubt jų kiemus, nes juk nieko nebelieka, ką veikt kaimuose, čia nėra nei sporto salės, nei stadiono futbolui žaisti. Vienintelės likusios linksmybės - negyvenamas namas, kuriame visi žiemą žaidžia gaudynes, tačiau jis pavojingas.
Kas turi pasirūpinti šiuo jaunimu nuotraukoje?
Ir čia jų tik nedidelė dalis, neskaitant to, kad jie taptų nemąstančiais kaimiečiais, juos sportas gali atvest į teisingą kelią. Taip, jie gal ir netaps Lietuvos rinktinės žaidėjais, netaps kitu Linu Kleiza ar Šarūnu Jasikevičiumi, bet kam griaut svajones? Jas reikia puoselėti.
Be to, čia visada susirenka jaunimas, taip pat ateina pažaist ir žmonės, kurie yra baigę universitetus, baigę sporto mokyklas, vaikams visada skiepijama mintis, kad žmogumi galima tapti tik besimokant ir sportuojant, o visus girtavimus, be kurių šio kaimo žmonės negali, reik praleist pro akis, nes kitaip šitame kaime ir liksi pūti.
Kodėl jaunimas viską turi pasidaryt pats? O po to dar ir tai būtų sugriauta...
Kazitiškio kaimo jaunimo sporto salė - dar viena susibūrimo vieta dėl vieno tikslo - nepradėti gerti. Ir čia kyla dar vienas klausimas - kodėl Lietuvos kaimai taip apleisti, kad jaunimui nėra ką veikti?
Kodėl visi žmonės verkia, kad jaunimas sugadino tą, sulaužė aną, pavogė tą, girti pridarė tą? Visus tokius pasakymus girdžiu nuo pat mažų dienų, tačiau ko jie nori, kai patys griauna tai, ką jaunimas kuria?
Jei Lietuvoje dar ir likę kažkiek teisybės, tai tą teisybę turi padaryt pats. Norėčiau, kad ši istorija pasiektų žmones, kurie turi ir gali pasirūpinti tuo, kad jaunimui nereikėtų vos sulaukus 16 metų bėgti į užsienį gyventi. Ten, kur kultūra kita, galbūt geresnė, arba dar blogiau, pakliūti į kalėjimus ir būti susigadinusiems gyvenimus. Dėl ko? Dėl vieno girtuoklio neteisingo veiksmo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
