B.Nicholson dienoraštis: Giedrius kaimo numylėtinis, spyruokliuojantys masajai ir žuvienė ala Afrika
„Kaip mes pradedame dieną? Septintą valandą ryto žadintuvas, pusryčiams - kava ir dar kas nors, ir į kelią. Pirma stotelė, kur mes vykdome UNICEF skiepų programą, visų pirma tai- iš arti pažintis su žuvininkyste. Žuvis gaudoma tinklais, šalia upės užliejamose upėse yra daržai, ten auga arbūzai, pupelės, špinatai, pomidorai, visos daržovės šansą išgyventi turi tik čia.
Valtys skobtos iš kamienų, lopytos skardelėmis, žuvis traukiama tinklaIs, atgabenama ir vietoje darinėjama. Mus vežiojantys vairuotojai užsako žuvienės, nes mažutės žuvytės yra būtent tik dabar pagaunamos ir labai vertinamos, kaip jie sako - saldžios. Žuvienė verdama paprastai: žuvis į puodą, puodas ant ugnies, karštas vanduo ir keletas pomidorų, gausiai druskos, puodas ant viršaus, po 15 minučių vaišinamės. Giedrius ir aš, abiems mums skanu, tikra, šviežia.
O dabar linksmoji ir pati stambiausia dienos dalis, kuri bent jau man apdėjo suprasti, kokia svarbi yra UNICEF veikla Afrikoje. Vykstam į Izazi kaimą. Na, pagal planą apžiūrime medicinos punktą, susipažiname, kaip veikia ŽIV prevencijos programa... Žodžiu, nieko per daug nesitikim, apžiūrėsim, susipažinsim. UNICEF Tanzanijos darbuotojai visuomet pabrėžia vietiniams: „Mes atvešim svečius iš Europos, bet tik jūs nieko nesiruoškite, mes tik apžiūrėsime, susipažinsime“.
Atvažiuojam. Žmonių tikrai penki šimtai, masajai šoka, būriai moterų dainuoja, muša būgnus, būriuojasi, paruošta palapinė, garsiakalbis, susirinko visi aplinkiniai kaimai ir gyventojai. Mes su Giedriumi neturime nei ką sakyti, nei ką daryti. Įsivaizduokite - jūs atvykstate į miesto šventę, nors užsukote tik pasižiūrėti, kaip atrodo rotušė, bet ten staiga jus veda ant scenos, visos akys į jus. Su viltim ir nuostaba. Svarbiausia, kad mus lydintys ir visi pradeda kalbas geriau nei geriausi Lietuvos šou menai, valdo publiką kaip Marijonas, aheeeeejjjeeeeeeeee atsiliepia visapusė tūkstančio žmonių.
Tada ateina eilė prisistatyti mums, aš tai bu meeeee mmeeee...Bet tada mikrofoną paėmė Giedrius, kurio liniksmumo užtektų išgelbėti mus visus. Ir jis sako "Aš Giedrius ahjjeeeeejjeeee" ir visas kaimas ir aplinkiniai sako ahjjejeeeeee. Kaip nerealu. Visi įsimylėjo jį iš karto. Galvojau, kad turbūt teks jau palikti kaip dovaną iš Lietuvos... Tikrai gydytojas jį už rankos vedžiojo ir viską aprodė. Realybė skaudi, medicinos punktas kiauru stogu, sulūžusiais gultais. Bet ir tas punktas yra išsigelbėjimas keletui tūkstančių, nes ten jie gauna vaistų, skiepų ir pagalbą.
Ktioje pusėje - gimdymo namai, na, tokie ten ir namai nameliukas. Viename - gimdykla apskurusi su dviem lovom ir saulės baterijomis varomu šaldytuvu, kur visos vakcinos, maža dvivietė palata, kur prieš dvi dienas gimė kūdikis, mažutis gražutis, suvyniotas į tradicinę kanga - audeklą, kuris vaikui ir rūbai, ir nešyklė, ir viskas kartu.
O priengyje visa virtinė mamų sū kūdikiais, čia jos atėjo skiepytis, o apžiūros kambaryje - pats svarbiausias susibūrimas, visi žmonės, sėdintys kambaryje, išskyrus darbuotojus ir mus, yra infekuoti ŽIV... Mamos su kūdikiais ant kelių, jų gal dvidešimt. Bet žinote ką? Iš viso kūdikų, nors jų mamos ir nešioja Afrikos rykšte tapusį virusą, yra sveiki... Taip, jie yra sveiki, žinote kodėl? Todėl, kad kažkas kažkada turėjo svajonę ir ėmėsi veiklos, UNICEF programa, kuri užkerta kelią motinos perduoti ŽIV virusą kūdikiui.
Susitikimo pabaigoje vienas vyras, kuris atlydėjo savo žmoną ir kūdikį, padėkojo UNICEF darbuotojai už viltį ir už naują gyvenimą, kad jo vaikai yra sveiki. Aš nesuprantu swahili kalbos, bet Elizabeth man papasakojo, nes juk smalsų, ką sakė vyras spausdamas ranką, nes moterys čia daug aktyvesnės ir pirmesnės kalbėtis bei dalintis. UNICEF šitą progamą pradėjo vykdyti šiame kaime prieš dvejus metus, dabar galima sakyti, kad dešimtims šeimų yra suteikta viltis. Jūs galėsite prisidėti prie to...
Kol aš bendravau su mamomis ir kūdikiais, ka tik pagimdytais, norėjau ką nors dovanoti, nes kaip čia taip -ateini pasveikinti kūdikio ir nieko neturi. Bet nieko, nieko neturėjau, atviručių su Lietuva rinkinys jau padovanotas miesto vyresniesiems ir net nežinojau, kad mus sutiks kaip kokius ministrus... Bet visa laimė, Gintaras, mūsų komandos narys iš "UNICEF Lietuva" Tarybos turėjo "Hematogeną", bent jau tiek.....
Visos kelionės metu aš jaučiuosi truputį nepatogiai, nes neturiu ką duoti, labai noriu ką nors dovanoti... Bet žinote, supratau, kad geriausias dalykas, ką mes galime dovanoti, tai palaikyti UNICEF, nes jų veikla yra neįkainojama...
Mes su Giedrium iš šio kaimo išvažiuodami dar iš vietinių masajų nusiperkame apyrankių su Tanzanijos veliavos spalvomis. Kokie jie gražūs... O Giedrius dar ir spėja su masajais sušokti jų ritualinį šokį, tik išlipus iš mašinos, iš jų burio ir ritmingų dainų su riksmais ir gerkliniu gargaliavimu pamatai, aš maniau, gal jie šokinėja ant batuto? Nes iššoka pusmetriu aukštyn... Aišku, kad ne. Tiesiog šokinėja kaip spyruoklės aukštyn. Giedrius prisijungia, jie maloniai jį priima, ir iššoka visai aukštai"
G.Savicko dienoraštis: padovanoti arbūzai prilygsta Vyčio ordinui
„Šiandien aš labai laimingas. Pirmą kartą pasijutau valdžioje. Pirmą kartą man buvo suteiktas žodis, kurį sakiau Masajų Izasi gubernijai. Aš, Beata, Gintaras ir kiti UNICEF veikėjai lankėmės Izasi mero priėmime. Ir šiandien išklausiau kiekvieną tos apylinkės gyventoją. Jų norus ir pageidavimus. Susipažinau su apylinkės daktaru iš arčiau. Ir ne tik su juo, bet ir su jo žmona.
Lankiausi jo jnamuose, ir sėdėjom visi ant sofos susikabinę rankomis. Tai didžiausia pagarba, kad jie pakvietė mane į namus ir paėmė už rankų. Jaučiausi labai nejaukiai, bet man patiko. Manyje skambejo daina - "Paimk mane, daktare, už rankos".
Apylinkės daktaras išsakė visas problemas. Aš jas priėmiau. Ir toliau spręsiu, ką su jomis daryti. Prieš susitikdamas su gyventojais, padariau mankšta - pašokinėdamas su masajais. Už šį apsilankymą aš buvau apdovanotas arbūzu. Ne vienu, o dešimt.
Pas juos arbūzas prilygsta pirmo laipsnio Vyčio ordinui. Tikrai jaučiuosi šiandien apdovanotas.
A, dar sakiau kalbą. Visos Lietuvos vardu. Ir UNICEF. Per dvi vertėjas iš lietuvių į anglų ir į Tanzanijos žmonių kalbą.
Tai šiandien buvo mano pirmoji ir paskutinė diena, kaip buvau valdžioje. Ačiū. Užteks. Kaip aš padėsiu tiems vaikams? Balsuokit. Atsiprašau, aukokite www.unicef.lt. Rašykite man laiškus, viską parvešiu. Mano telefonas… +370.
V.Kochanskytės dienoraštis: baugi kelionė per upę, o krante - ašaros
"Jau antra diena, kai ryto įspūdžiai, kad ir kokie būtų, po susitikimo su vietiniais žmonėmis, vaikais, jų problemomis, nutolsta ir išblėsta. Šiandien mums pavyko padėti paskiepyti vienuolika vaikų, o žinant, kad vienas skiepas vaiką apsaugo nuo šešių šiuose kraštuose paplitusių mirtinų vaikų ligų, tai dar ir prasminga.
Plaukėm upe kaiman, į kurį nėra jokių kitų kelių. Medicinos punkto, kuriame vakar lankėmės, seselė pasakė, kad tame kaime yra viena nepaskiepyta mergaitė, kurios mama neturi galimybių persikelti per upę. Sutikom ten padėti nusigauti. Apie šios medicinos seselės gerumą, jos atsidavimą vietinių žmonių sveikatos problemoms, jos 20 metų pasiaukojamą darbą sklando legendos - pasakojo mums kaimo seniūnas.
Ant drumzlinos upės kranto radome žvejus, kurių skylėtos kanojos talpina tik po vieną žmogų. Mums besitariant, ką daryti, per pavojingą upę vargana valtele atplaukė toji moteris Džen su savo mažąja 11 mėnesių Liusija, kurią mes susiruošėm paskiepyti. Džen baimindamasi, kad nenuskęstume, plaukdami į jos kaimą, surizikavo pati.
Iš Džen sužinojome, kad kaime, kuris prie pat upės, yra ir daugiau neskiepytų vaikų. Pasaulis tikrai ne be gerų žmonių – po geros valandos paieškų gan tolokai suradome saugią valtį, kurion sutilpo ne tik toji nuostabi moteris su savo dukryte, medicinos seselė, bet ir pusė mūsų komandos – aš, Jovita, Jurgis ir abu mūsų Jonai operatoriai.
Beata, Giedrius ir Gintaras nuvažiavo į susitikimą su vietiniais žmonėmis kitame kaime. Valtis saugi, bet kelionė nerami – visai netoliese vandenyje turškėsi dvi bandos begemotų. Vienas iš jų gana grėsmingai priartėjo prie valties ir padarė neįtikėtiną šuolį. O kai vairininkas pasakė, kad upėje plaukioja gyvatės, galima sutikti krokodilų, tai ir visai nejauku pasidarė.
Ore sklandė daugybė nepažįstamų paukščių. Jaukiau nepasidarė, ir, mūsų visų nuostabai, išvydus žydinčias geltonas Lietuvos balų lelijas ir mažose žolių salelėse gausiai geltonuojant visai lietuviškas purienas...
Po valandos pasiekėme kitą krantą. Vaizdas, kurį išvydome, sukrėtė ir pašiurpino. Tie statiniai iš sausos žolės pluošto ir mėlynos plastmasės skutų, vargiai gali būti įvardijami, kaip gyvenamas būstas. Bet juose gyvena to kaimelio žmonės. Aplink mėtosi šiukšlės, bėgioja šunes, ožkos. Čia pat ant laužo gaminamas maistas. Apie jokią higieną nėra ir kalbos.
Greitai susirinko būrelis moterų, nešinų ir vedinų neskiepytais vaikais. Jų susidarė vienuolika. Medicinos seselė skubiai ėmėsi darbo. Mažieji vaikučiai skaudžiai verkė, didesnieji didvyriškai kentė, visų mamos dėkojo seselei, o kai sužinojo, kad ji tik mūsų dėka pasiekė jų kaimą, nuoširdžių padėkos žodžių sulaukėme ir mes.
Seselė pradėjo dainuoti padėkos dainą, prie jos prisijungė visos mamos, didesnieji vaikai plojo į taktą ir šoko drauge su sesele. Jaudino iki ašarų. Atsibučiavom ir atsiglebėsčiavom su Džen ir jos mažąja Liusile. Apleidom kaimą išsekinti ilgos kelionės, nepaprastai karštos saulės (šiandien Afriką parodė tikrą savo veidą), bet laimingi. Galim kaip skautai ant skarelės užsirišti po gero darbo mazgelį...
Išplaukiant atgal, žvelgiau į tolstantį krantą ir pagavau save galvojant, kam jie naudoja tą biaurų mėlyną plastiką užsidengti trobeles, kad gražiau būtų, jei viskas būtų tik iš šiaudų... Dievulėliau tu mano, kokios nesąmonės apie vientisą stilių lenda civilizuoto pasaulio žmogaus galvon... Juk čia visos jėgos skiriamos išgyvenimui. Juk čia motinos skaičiuoja ne vaikų metus ar mėnesius, o dienas. Nė viena nėra užtikrinta, kad jos vaikas džiaugsis rytojumi.
Ant kranto stovėjo būrelis moterų su vaikais ir mums mojavo. Tarp jų laiminga Džen su savo mažaja Liusija – joms iki savo kaimo keliauti pėsčiomis teks dar valandą laiko. Labai norisi tikėti, kad bent tiems vienuolikai, juos paskiepydami nuo šešių mirtinų ligų, padovanojome šansą išgyventi ne tik iki rytojaus.
Ir upė atgal plaukiant jau nebebaugino. Ir kelionė atgal buvo žymiai trumpesnė. Ir nuotaika gera. O Afrikos gamta nuostabiai graži".
„UNICEF Lietuva“ misija kartu su B.Nicholson, G.Savicku ir V.Kochanskyte Rytų Afrikos šalyje Tanzanijoje praleis maždaug savaitę. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatys, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, ir stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
