B.Nicholson dienoraštis: „Šitas vaikas čia atvyko numirti“
„Šitas vaikas čia atvyko numirti“, – sako nėščia italė gydytoja, kuri Tanzanijoje Kipozelo ligoninėje dirba jau beveik metus. Aš ir Elizabeth iš UNICEF stovim prie vaiko, kuris tik guli ant šono, uždengtas skudurais. Pediatrijos skyrius yra didelė palata, kur pasieniais ir per vidurį be didelių tarpų išdėliotos lovos. Jose – skirtingo amžiaus vaikai, kai kur po du. Šis vaikas visiškai išsekęs ir praktiškai ties mirties riba dėl nepriežiūros ir prastos mitybos.
Motina, kai jam buvo pusantrų, jį metė ir išvyko į didelį miestą. Vaiką prižiūri teta ir močiutė, abi suvargusios ir skarmalotos, liūdnais veidais. Liūdesys, gailestis, kaltė ir beviltiškumas. Italė gydytoja Džiordžia jau mačius tokių atvejų dešimtimis, ji tik pakartoja, ką jau sakiusi: „Mes nieko negalime padaryti, mes nieko neturim, neturime, kaip padėti“.
Jei ligoninė gautų UNICEF paramą, jie turėtų specialų pieną, kuris sukurtas tokiems vaikams. Vaikui pienas būtų lašinamas, atsigavęs jis galėtų gauti vėl specialiai UNICEF sukurtą ir gaminamą riešutų ir vitaminų košelę, kuri padėtų atgauti jėgas. Bet UNICEF – taip pat ne visagalis, su ribotais resursais, ir šią ligoninę pasiekti galės tik ateityje. Šitaip supranti, kaip svarbu net ir tokių mažų šalių, kaip Lietuva, parama.
Jasinda – kaip tavo vaikui diagnozuojamas ŽIV/AIDS
Į šią ligoninę atvykome patikrinti Jasindos, 14 mėnesių mergaitės, kuri sveria vos tris su puse kilogramo. Jasindai kraują paimti ne taip paprasta. Tenka imti iš galvos, nes iš venos nepavyksta, mergaitės rankos smulkutės, nepavyko rasti venų, net nežinojau, kad galima vaikui paimti kraują iš galvos. Jasindos ūgis – vos 61 centimetras. Palyginimui, naujagimiai Lietuvoje gimsta paprastai 50 cm ūgio.
Valandą laukiam rezultatų. Tai mindžikuoju koridoriuje, tai nueinu pasikalbėti su Elizabeth, mūsų UNICEF darbuotoja, ar pasėdėti prie Jasindos. Nuo Jasindos ir jos mamos akių ir rankų nenuleidžia Jovita, „UNICEF Lietuva“ vadovė. Akivaizdu, kad jai viskas žinoma, pažįstama, bet ne mažiau rūpi... Palikdami ligoninę pasirašome svečių knygoje, čia reikia tai padaryti visur, kur būnam. Ir užsukam su vienuole į ligoninės koplyčią. Kukli, bet malda visur vienoda.
Mama Kissika
Ji galėtų būti prezidentė, aš nesuprantu swahili kalbos, bet jos kalbos nereikia suprasti – užtenka klausyti ir pajusti, kaip ji uždega AIDS sergančių moterų ir vyrų būrį, kaip ji išaiškina kaimo vyresniesiems, kad jų pareiga pasirūpinti nusilpusia Jasinda.
Ji meldžiasi garsiai kieme šeimos, kurios visi šeimos nariai turi ŽIV, ir ji įkvepia vilties, net kai atrodo jos neturėtų būti. Mama Kissika, vietinės valdžios atstovė, stotinga tanzanietė, kuri keliauja su mumis jau trečia diena.
Turgus
Nusprendžiam, kad reikia nupirkti mūsų jau antrą dieną filmuojamai šeimai maisto... Važiuojam į ūkį, paskui į turgų, nupirkom 25 kg pilnagrūdžių kukurūzų miltų, maišiuką bulvių, du stiklainius medaus, 25 kiaušinius, aliejaus 10 litrų, kelių rūšių pupelių, džiovintų sūdytų žuvyčių (labai vertingų geležimi ir baltymais), pomidorų, bananų. Viskas atsiėjo apie 100 Lt.
Šv.Giedrius
Giedrius nuostabus. Visi jį įsimylėjo. Kaimo gydytojas vedžiojasi pasiėmęs už rankos. Su vaikais šoka, dainuoja ir improvizuoja, be abejonės, jis yra mėgstamiausias visos Tanzanijos ir galbūt Afrikos lietuvis. Tanzanija myli Giedrių, Giedrius myli Tanzaniją. Viską pamatysite per UNICEF šou.
G.Savicko dienoraštis. Ketvirtadienis: „Viskas, nusėdo baterijos“
„Šiandien labai rimtai. Užteks. Rytas. Nusėdusios baterijos. Nebežinojau, ar pajėgsiu šiandien, bet išgėriau Kilimandžaro vandens ir iš paskutinių jėgų vykau vėl gelbėti Tanzanijos. Beatos istorija man neįdomi. Apie Beatos istoriją aš jau geriau patylėsiu, nes ji pati papasakos.
Buvau ligoninėje. Ir mus seselė vienuolė įleido į koplyčią. Kur visi pasimeldėme už vaikelį. Baterijos nusėdo dar labiau. Todėl reikėjo jas pakrauti. Tai miestelyje buvo surasta apie penkiasdešimt vaikų ir šokdamas su jais pasikroviau. Ilgam. Tuo dabar esu labai laimingas.
Dar šiandien man buvo bloga diena. Nes šiaip aš žmogus ramus, bet ant sąžinės guli susikivirčijimas ir pyktelėjimas, ir kaip senio burbėjimas ant labai gero žmogaus – fiziko Jono. Dabar prieš visus jus, liudininkus, aš truputį atsiprašau. Nes po vieną čia ne labai. Kai visų daug, tai labai. Nes nėra elektros. Ir taka taka taka taaaaa...
Ir kai skaitysit nepamirškit, kad pas mus žiema. Bet tai nieko nekeičia. Ir paskaitę mūsų dienoraščius išjunkite kompiuterius ir eikite patys pasikrauti į lauką, į ežerą, na, patys žinot kur. Kur jums patinka. O rytoj ir vėl.
Prie kompiuterio sugrįžkit trumpam, kad pabūtumėt su mumis. Ir noriu pasakyt, kad ir kitas Jonas irgi yra neblogas. Čia kito Jono mamai. Vis stengiamės jį nuvesti į koplyčią ir parklupdyt. Vis nepavyksta. Kol kas...iki.
V.Kochanskytės dienoraštis: „Svarbi tik širdies kalba“
„Ilgai neužmigau. Grimzdau miegan, o sąmonėje sukosi dienos vaizdai – drumzlina upė, spalvingai apsirengę tanzaniečiai, murzini vaikai, laimingos paskiepytų vaikų mamos...
Pravėrus duris, veidą, kaip ir kasryt, paglostė vaiskus oras.
Ir vėl į kelią. Šiandien į kalnus. Žvelgiant iš slėnio, jie atrodo atšiaurūs, negyvenami, pilki, uolėti. Duobėtas, status kelias vingiavo aukštyn ir aukštyn. Dulkėtose pakelėse melsvai violetinėm akelėm markstosi lietuviški vijokliai.
Pralenkiam asiliukais kinkytus vežimus, mums mojuoja nuo molinų trobelių priebučių besišypsantys vaikai.
Ant aukštos, regis, nepasiekiamos viršukalnės baltuoja didžiulis kryžius. Savo palydovų, UNICEF Irindos skyriaus darbuotojų, klausiu, kaip ir kodėl jis ten atsirado. Pasirodo, tai katalikų misionieriai stato kryžius tose vietose, kur anksčiau buvo ritualų ir aukojimo vietos. Lietuvoje kažkada kryžiai irgi buvo pastatyti pagonims šventose vietose.
Senieji tikėjimai čia taip pat po truputį traukiasi. Jau ir dažnas vardas kaime katalikiškas – mama Marija, dukra Sofija. Bet koks Dievo veidas juk niekas nežino. Įvairiuose tikėjimuose jis turi skirtingą raišką, bet visada mylinčią širdį. Ir pagrindinis Jo priesakas visur telpa į vieną sakinį: „mylėk savo artimą, kaip pats save“. Net jei esi netikintis, bet turi mylinčią širdį, gyveni šios nuostatos vedinas.
Ketvirtadienį Lietuvoje Žolinė – dermė pagonių ir katalikų tikėjimo. Pakeliui į kalnus, ligoninėje lankėme sunkiai AIDS sergančią mergaitę. Laukdami tyrimų rezultatų, vienuolės paklausėm, gal yra čia koplyčia. Buvom įleisti. Labai kuklu, nieko nereikalingo – stalas, uždengtas balta, siuvinėta, regis, lietuviška staltiese, biblija, klaupkos ir šv. Mergelės Marijos nedidukė skulptūra. Bet pokalbiui su Dievu juk nesvarbi vieta. Svarbi širdies kalba.
Užropojus UNICEF džipams į kalnus, atsivėrė slėnis, išraižytas upelių, dirbamos žemės lopinėlių, bambukų gojelių, kaimų. Ir visur sutinki daug žmonių – prie trobelių, kelyje, dirbančių žemę. Liūdna pasidaro, pagalvojus apie tuštėjančius Lietuvos kaimus... Tanzaniečiai tikrai turi daugiau šansų išgyventi kaip tauta – jie gimdo daug vaikų ir neapleidžia savo krašto. Bet, permąstant mūsų šalies istoriją, tikiu, kad mes turime savyje stiprų išgyvenimo geną ir įveiksim dvasinę krizę. Kaip ten toje dainoje: „kiek rovė, neišrovė, kiek skynė, neišskynė...“
Tiesą sakant, čia, kaip niekur kitur įsitikini, jei kuo nors ir esam įdomūs pasauliui, tai, būtent, savo kitoniškumu.
Šioje misijoje galim pasidžiaugti, kad mokam ne tik prašyti, bet galim ir kitam, ištiktam bėdos, padėti.
Šiandien mus visus sukrėtė tragiška vienos šeimos istorija. Visom išgalėm stengėmės suteikti mamai vilties, kad jos mergaitė išgyvens, kad užaugs, eis į mokyklą ir juoksis taip, kaip mus lydėję ir smalsiai viską stebėję, to kaimo vaikai. Juk geriausias įvertinimas tavo pastangų kitam padėti yra šypsena to žmogaus veide. Laimė matyti kitą žmogų besišypsantį arba besijuokiantį iš visos širdies. Juo labiau vaiką. Matėm iš tos šeimos ir kaimo bendruomenės žmonių akių, kad mūsų pagalba sustiprino jų pasitikėjimą rytdiena. Ir ačiū Dievui“.
„UNICEF Lietuva“ misija kartu su B.Nicholson, G.Savicku ir V.Kochanskyte Rytų Afrikos šalyje Tanzanijoje praleis maždaug savaitę. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatys, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, ir stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
