Antsvorio problema Tanzanijoje neegzistuoja. Štai kur būtų labai prasmingas „oranžinio dviračio“ projektas. Moterų nugaras ištiesina ant galvos nešami vandens kibirai ir nešuliai. Bet pavydėti joms išdidžios laikysenos praeina noras, sužinojus, kad vėliau stuburas „verkia“ kentėdamas baisius skausmus.
Važiuojant ilgu dulkėtu keliu, užduodi klausimus, iš kur jie ima vandenį kalnuose. Vienas kitas upelis, šulinys didesniame kaime. Štai ir viskas – troškuliui numalšinti, virimui, skalbimui, laukams laistyti. Nedidelius žemės sklypelius laisto tik tie, kurie gyvena šalia upelio. Bet vis tiek pomidorai graikiško riešuto dydžio.
Pagalvoji, vaje, kokia graži Lietuvos gamta, kiek žalumos, vandens, vėjų. Kokius gražius miestus mes pasistatėme, kiek puikios architektūros, kokios jaukios pakelių koplytėlės Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje. Kiek meniškų kryžių Sūduvoje. Ir kiek visur įdėta širdies, meilės.
O Tanzanijos pasididžiavimas - tik jų gamta, be jokios abejonės. Pasidomėjau, koks amžiaus vidurkis. Pasakė, kad jie jo neskaičiuoja, nes beveik pusę gyventojų sudaro vaikai, o vaikų mirštamumas didelis ir pridūrė, kad žmonės čia gyvena maždaug iki šešiasdešimties metų.
Ši diena atvėrė kraujuojančią Tanzanijos žaizdą – didžiulį AIDS paplitimą tarp vietos žmonių, ypač kaimo. Skiepai, tai tik problema, geranoriškų žmonių dėka lengvai išsprendžiama – tik penkis litus kainuoja skiepas vaikui nuo šešių mirtinų ligų. O štai AIDS tikra nelaimė – daugelis kaimo žmonių net nežino, kad serga šia liga. Medicinos punkto nėra atstumu per dieną ar dvi kelio. O ir medicinos punkte tokių tyrimų niekas nedaro. Reikia keliauti į AIDS tyrimų centrą, kurie yra tik dideliuose miestuose. Ir tai kainuoja. Tad gyvena, kol gyvenasi ir palieka vaikus nežiniai.
Šios dienos susitikimas buvo skirtas dviem sesutėm (15 ir 11 metų), kurių mama prieš 5 metus susirgo AIDS ir mergaites paliko našlaitėmis. Su sesutėmis susitikome kaimo mokykloje ir nusprendėm palydėti jas iki namų. Pasakė, kad netoli, gal kokia valanda kelio. Sužinojom, kad teks eiti pėsčiomis siauru kalnų takeliu, nes nėra mašinoms kelio. Ėjome dvigubai ilgiau. Iš kur mergaitėms žinoti, kiek laiko eina, jei jos neturi laikrodžio. Keliasi su tamsa, išsiverda valgyti pusryčiams ir pietums, nes grįžta jau temstant. Į mokyklą kartais vėluoja, bet mokytojai džiaugiasi, kad jos ateina. Iš pamokų išeina anksčiau, kad grįžtų dar nesutemus. O sesutės mokytis labai nori.
Tanzanijoje mokslas mokamas, bet našlaičiams valstybė daro išimtį. Mergaitės svajoja būti vienuolėmis. Iš kurio tai Lietuvos istorijos amžiaus - aštuoniolikto, devyniolikto? Juk tada ir pas mus vienintelis kelias „į žmones“ skurdo vaikui buvo kunigų seminarija arba vienuolynas. Perėjom kelias kalnų perėjas. Mūsų grupę lydėjo keli vietos žmonės, mokytojas. Sesutės striksėjo priekyje lengvai lyg kalnų ožkytės. Paskui jas skubėjo Giedrius su operatoriais, kad pasiruoštų filmavimui. Mus lydinti Elizabet paslydo ir nučiuožė sausomis žolėmis galva žemyn. Išsigando pati, išgąsdino ir mus. Tad sulėtinome tempą.
Pravartu būtų mūsų tėveliams, keliaujantiems kartu su vaikais į turistų rojų, bent dienai užsukti štai į tokią kaimo mokyklą ir su kuriuo nors iš mokinių karštyje nukeliauti į jo namus už aštuonių kilometrų. Ir svarbu būtų ne vaikams, o jų tėvams – suprastų, kad nueiti į mokyklą pėsčiomis jų vaikui tik į sveikatą, o nuvažiuoti autobusu keletą stotelių ar net į kitą miesto galą, tai tik puikiausia pramoga. O kur dar daugybė garsų, kvapų, vaizdų... Kiek daug nuostabių patyrimų atsisako civilizacijos išlepintas žmogus.
Mokytojo paklausėme, kur sesutės perka valgyti. Jis tik nusijuokė ir pasakė: ką užsiaugina, tą ir valgo. Taigi, augina sau pavalgyt. Kažką dar turi ir parduot, kad kokį palaikį rūbelį įsigytų. Ką jos valgo? Pakeliui sutikome moterį su kūdikiu ant rankų. Ji nuo sudžiuvusio kukurūzo stiebo nusilaužė kukurūzą, išsilukšteno ir graužė. Iš kukurūzų sumalami miltai, verdama košė. Užsiaugina žalių lapų, panašių į špinatus. Dar bulvių, pomidorų, bananų. Gal kokią vištytę. Štai ir viskas...
Vanduo iš netoliese tekančio drumzlino upelio. Privalumas tik tas, kad viskas ekologiška, jokių E.
Iš aplinkinių namų atėjo smalsaujantys vaikai ir baugščiai mus stebėjo iš toliau. Vaikai čia bėga nuo svetimo žmogaus. Gal dėl to, kad jų pasąmonėje nuo senų senovės iškoduota - baltasis yra skriaudėjas, prievartautojas, okupantas. Azijos šalyse baltąjį nori paliesti, tiki, kad tai jiems atneš laimę ir sėkmę... Bet tik ne Afrikoje.
Mažutėlaitėje molinėje trobelėje ant sienos matėme Tanzanijos prezidento, o šalia Obamos portretą. Moteris su pasididžiavimu pasakė: tai mūsų prezidentai. Juodoji rasė pagaliau patyrė satisfakciją.
Labai norisi tikėti, kad mergaičių svajonė išsipildys – jos išsimokslins, taps vienuolėmis ir darys gerus darbus. Kitaip ir būti negali. Juk geriausiai supranti, kas yra gerumas tik tada, kai negailestingos aplinkybės tave skaudžiai nuskriaudžia. Jos geriau nei kas kitas dalinsis savo širdies šiluma, šviesa, meile su likimo nuskriaustaisiais.
Virginija Kochanskytė, kartu su Giedriumi Savicku ir Beata Nicholson į Tanzaniją išvyko kartu su UNICEF misija. Šios misijos metu garsenybės iš arti pamatė, kaip gyvena Tanzanijos vaikai, irn etrukus stengsis įrodyti: Lietuva jau gali pati kai ką duoti pasauliui. 41,8 mln. gyventojų turinti Tanzanija yra viena paskutinių pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui – čia žmogus priverstas išgyventi už 500 dolerių per metus. Spalio 11 d. per televiziją TV3 galėsite ne tik išvysti misijos dalyvių įspūdžius trečiajame paramos renginyje „Už kiekvieną vaiką“, bet ir paaukoti Tanzanijos žmonėms.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
