Jaunuolis, pagal amžių tinkantis man į sūnus ar žentus, mane, solidaus amžiaus moterį, auklėtą krikščioniškai, pradėjo moralizuoti dėl Dievo teismo ir teisingumo ir tiesiog apšaukė, kad galbūt prifantazavau kaip rašytoja ir daug ką išsigalvojau. Ir visa tai, kai dar kartą buvo apžiūrėta sodyba ir įsitikinta, kad pasitikėjimą praradęs žmogus neturi tvirtų kontrargumentų. O grįžtant į tyrėjo kabinetą laiptinėje tas mano pasitikėjimą praradęs žmogus buvo visaip maloninamas.
Po rėksmingo ir šiurkštaus pokalbio su manimi tyrėjo kabinete pasijutau tarsi būčiau ne nukentėjusioji, bet kaltinamoji. Tąkart pagalvojau, ar vyriškos giminės atstovų grubus elgesys su vyresnio amžiaus žmonėmis jau tampa mūsų valstybės gyvenimo norma. Kodėl mane, politinio kalinio dukterį, siekiama įbauginti, kad daugiau nesiskųsčiau? Gal stribmetis grįžta, kirbėjo galvoje mintis. Atrodė tarsi tyrėjas būtų privilegijuotas, su išskirtiniais įgaliojimais žeminti ir bauginti, o aš pati – iš pačios žemiausios kastos ar dugno.
Kurgi ne, „išsigalvojau“ dėl daugelio pradingusių daiktų... Bet paprasčiausiai laukė darbas, o juk reikėjo grįžti prie bylos ir paplušėti, o ne sėdėti ant šiltos kėdutės kaip daugelis tyrėjų yra įpratę, nes ne kartą esu tuo įsitikinusi su jais pabendravusi dėl kitų man ir mano vyrui padarytų nusikaltimų, iki šiol likusių neišaiškintų.
Ypač skaudu dėl fotomenininko Algimanto Žižiūno kolekcijos „Veidai ir mintys“ nuotraukų dar vis neišaiškintos vagystės. Kalbu drąsiai ir atsakingai ir, be abejo, netaikau paskutinės prieš mane padaryto nusikaltimo bylos tyrėjui, kuris iš tiesų padirbėjo, bet tyrimas dėl išniekintos ir apvogtos mano tėviškės man asmeniškai yra, bene, aštuntasis. Septynios bylos liko neišaiškintos.
Taip, dar kartą patvirtinu, kad išniekintų mano vaikystės ir jaunystės namų ir tokio išniekinimo esmės niekas nesupras pats to nepatyręs savo kailiu. Kai patenki į nesąžiningo žmogaus sujauktą savo gyventą erdvę, pasijunti šlykščiai pažemintas, tarsi apdergtas tavo daiktus kilojusio ir lietusio žmogaus, netenki ramybės ir darnos.
Norėčiau tikėti, kad mano įtariamas žmogus nėra vagis, bet negaliu, nes daug kas dingo iš tokių vietų, kurias žinojo tik jis. Jei mano spėlionės pasitvirtintų, malonų tyrėjo elgesį su galimu nusikaltėliu galėčiau pavadinti tiesiog neprašyta pagalba arba susitapatinimu ar net netiesioginiu talkininkavimu bei advokatavimu.
Negi teisininkų niekas nemoko psichologijos dalykų, negi jie nesuvokia, ką daro ir kad dėl jų elgesio yra sukuriama nebaudžiamumo atmosfera – ji tiesiog susiklosto pati. O jauno žmogaus akiplėšišką elgesį su manimi, kaip reikėtų pavadinti? Ar tokia situacija nesinaudoja daugelis nusikaltėlių, kurie, jei ir toliau bus tokia padėtis Lietuvoje, labai greitai užlips visiems mums ant galvų su savo reketavimu telefono skambučiais, skambučiais už durų vidurnaktį, užpuolimais laiptinėse ir kt.
Kažin ar Lietuvoje yra žmogus, kuris nebūtų vienaip ar kitaip nukentėjęs nuo įvairiausių nevykėlių ir netikėlių, kurie vaizduojasi esą nacionaliniai didvyriai, pergudraujantys pasirinktas aukas.
Tai va ir kyla klausimas, ar tai normalu mūsų valstybėje. Septynios neištirtos bylos, o aštuntosios irgi neaiškus likimas. Ar ne per daug vienam asmeniui šitokio skaičiaus?! Ar ne per daug praradimų ir nuostolių, kurių niekas neatlygins?! O kiek tokių neištirtų nusikaltimų turi kiti žmonės?
Ar tai neprisideda prie emigracijos didėjimo, kai daugelis važiuoja iš nusivylimo tokia valstybe, kurioje viskas gražu tik iš paviršiaus tarsi būtų nugrimuota ar storai užpudruota, o giliau viskas jau ima švinkti ir pūti. Moralinis supuvimas yra pats baisiausias, nes tai jau yra valstybės, kurios pagrindas jos žmonės, degradavimas. Galbūt valdžiažmogiai to jau nebemato, paskendę pieštukų, trintukų dalybų, mašinų nuomos ir kituose asmeninės gerovės kūrimosi reikaluose?!
Kada atsitokėsime ir imsime busti iš abejingumo sapno ir ropštis iš apsileidimo liūno?!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
