Visi lietuvių ir italų susitikimai Europos pirmenybėse visada baigdavosi lietuvių pergalėmis (dabartinis santykis 6-0 italų nenaudai), o paskutinis draugiškas mačas parodė, kad dabartinė italų komanda kabinti makaronų lietuviams dar neišmoko.
Bet šio vakaro mačas bus vis tiek įdomus ir linksmas - vien ko vertas vienas lyderių Marco Belinelli, kuris, jei atimtum iš jo kamuolį, aprengtum senu paltu bei duotum laužtuvą, labiau primena banditą Marvą Merchantą senoje geroje komedijoje „Vienas namuose“...
Tiesa, italai kartą laimėjo prieš mus, tai buvo 2004 metų vasaros olimpinėse žaidynėse – tačiau tada lietuvius treniravo Antanas Sireika, tad čia galime manyti, kad italai gavo nuolaidą, kuria jie ir pasinaudojo.
O šiemet nuolaidų nebus, tad net nesvarbu, kiek kartų italai atsisakys picų pietums per tas dienas prieš rungtynes su lietuviais, jiems vis tiek teks praryti lietuviškus cepelinus (skaityti: priekinės linijos krepšininkų taškus). Juk galų gale, mūsų rinktinė yra dabar ant bangos, o Kleiza nusiskuto barzdą.
Taigi, su nedideliu itališkos mafijos pasipriešinimu susitvarkiusi lietuvių brigada skrenda į pusfinalį, kur mūsų jau laukia kroatai, kuriems ukrainiečiai deramai pasipriešinti ketvirtfinalyje nesugebėjo.
Kroatai – kietas riešutėlis, bet lietuviai, kurie su buvusių jugų komanda žais jau 5 kartą šiame čempionate – atsiprašau, šiose pirmenybėse – tokius riešutėlius valgo per pietų pertrauką, o ir jau pajusdami, kad gali trims milijonams padovanoti nuostabią dovanėlę 2003 metais laimėto Europos pirmenybių aukso 10 metų jubiliejaus proga. Jie ties šio barjeru nesustos ir op-lia-lia atsidurs finale, lyg ir iš dalies patvirtindami Šarūno Jasikevičiaus mintį, kad šiemet pirmenybės yra silpnos, todėl net ir be didingos ir racionalios Jaskos pagalbos rinktinė gali laimėti medalius.
Finale mūsų laukia Ispanija, kuri prieš tai žaidė slėpynes su serbais ir prancūzais, kuriems ispaniškų šio žaidimo subtilybių perkąsti taip ir nepavyko. Tačiau kaip tik sušalo orai, o ispanų jėgos išseko dėl siestų trūkumo ir dar nedarbo krizės baubas sujaukė visą ispanų koncentraciją – kaip čia tobulai sužaisi trejas iš eilės play-off'o rungtynes?
O štai Rudy Fernandezas, net jei jam neskaudės rankos po visų tų ankstesnių dėjimų pirmenybėse, bijos išdarinėti kokį nors šou, nes žinos, kad priešingu atveju po rungtynių jo laukia draugiškų sielų latvių braliukai...
Bet bus ir grynai lietuviškų faktorių: L.Kleiza norės įrodyti Toronto „Raptors“ klubui, kad atsisakymas jo paslaugų buvo viena didžiausių klubo klaidų per visą klubo egzistavimo istoriją, todėl žais kaip aršus vilkas ir pelnys virš 20 taškų, tuo tarpu Donatas Motiejūnas ir toliau sėkmingai gąsdins priešininkus vien savo išvaizda.
Renaldas Seibutis pagaliau pavarys kaip jau ilgai nevarė, nes žinos, kad tai vienintelis šansas laimėti kažką artimiausiu metu, kadangi jo ištikimybė „Lietuvos Ryto“ klubui vargu ar atsipirks per artimiausią šimtmetį.
Na, ir aišku Lavrinovičiai sėkmingai pakeis surobotėjusį Joną Valančiūną, kurį neutralizuos Gasolis – broliukai taip įsižais, kad ispanai nesupras, ar čia du žaidėjai, ar vienas ir tas pats supermenas visur, perkeliantis save iš vienos aikštelės pusės į kitą visiškai nepastebimai.
Vis tik ispanai nebūtų ispanais, jei nepavytų lietuvius trečiojo kėlinuko viduryje – tada šalia aikštelės sėdintis Sabonis galvos: „O gal man vis tik išbėgti į aikštelę?“.
Bet Tomas Delininkaitis dviem tolimais šūviais privers Lietuvos atsarginius pakelti savo užpakalius nuo suoliuko ir surėkti kažką panašaus į tai, ką rėkė pirmieji mamutų medžiotojai triumfuodami šalia sumedžioto gyvūno; tuo tarpu Guinnesso rekordo barzdos ilgio rungtyje siekiantis Sėkla atgaus papildomas jėgas mušti savo būgną tribūnuose, ir lietuviai, pajutę pažįstamą ritmą, pribaigs ispanus 15 taškų skirtumu. Ką ir reikėjo įrodyti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
