Mano vaikystės kino teatras (kaip tada tai vadinosi) buvo „Pionierius“. Tai kino teatras, kuriame daugiausia rodydavo vaikams ir jaunimui skirtus filmus. Na, tikrai jie ne be reikalo vadinosi kino teatrais.
„Pionieriuje“ kvepėdavo kaip tikrame senoviškame teatre: buvo bufetas, kuriame galėjai paragauti tikro pieniško ledų kokteilio. Jis kainavo 18 kapeikų. Bufetininkė, kai atstovėdavai eilę ir užsisakydavai kokteilį, atlikdavo tokią procedūrą. Paimdavo tokį didelį šaukštą, atsidarydavo didelę ledų dėžę-šaldiklį ir iš didelės ledų masės su šaukštu atkasdavo ledų. Tuos ledus įdėdavo į aliuminį indą, įpildavo pieno, porą šaukštų sirupo, o po to jį staigiu judesiu prikabindavo prie kokteilių maišymo mašinos ir ji įsijungdavo. Tas aparatas galėjo taip maišyti dvi tokias vienodas talpas.
Nepasakysiu, kiek laiko sukdavosi tas kokteilis, bet visiems eilėje stovintiems vaikams ir stebintiems tą reiškinį laikas slinko labai lėtai. Kai sukdavosi kokteilis, visi su pagarba ir tylumoje tą procedūrą stebėdavo. Kai kokteilis pagaliau išsimakaluodavo, bufetininkė pradėdavo jo išpilstymo procedūrą. Kokteilio užtekdavo trims, kartais mažiau, kartais daugiau, taurėms. Visada liūdniausiai būdavo tapti tuo, kuriam pusę „nedapylė“ arba įpylė tik daugiau kaip pusę. Tada turi jau laukti kito maišymo. Ir tai tuo metu, kai tavo draugai jau pradėjo gerti savo porcijas. Bet, kad pasakytum, jog užteks ir nepilnos stiklinės, tai, matyt, jokiais laikais jokiam vaikui tokia nesąmonė neateitų į galvą.
Buvo ir kita nelaimė. Tai, kai bufetininkė pildavo dvi stiklines, o tu pastebėdavai, kad vienoje įpilta kokia pusę centimetro mažiau. O jei ta stiklinė atitekdavo tau, tai ir būdavo nelaimė.
Prie kokteilio, kad gyvenimas būtų dar saldesnis, o filmas įdomesnis, reikėjo dar ką nusipirkti. Pilniausias, skaniausias, bet ir brangiausiais komplektas tai buvo kokteilis ir plikytas pyragaitis už 22 kapeikas. Galima buvo pirkti ir kažką pigesnio, bet tai būdavo nebe taip skanu ir riebu. Gauti šiek tiek didesnį ir labiau apipiltą glazūra pyragaitį būdavo laimės dalykas. Jei kažkas pasipiktinęs prašydavo bufetininkės pakeisti pyragaitį į didesnį, tai nieko nepešdavo. Bufetininkė net nesileisdavo į kalbas, o tu būdavai toks nelaimingas.
To plikyto pyragaičio, jei norėdavai, kad jo užtektų ilgesniam laikui, ir valgymas būtų ypatingas, pirmiausia nulaižydavai baltą paviršių - glazūrą. Reikėjo stengtis tai atlikti neskubant, kad ilgiau užtruktų. Tada nustatydavai kurioje pusėje arčiau pakraščio yra susikaupęs kremas. Tada nukąsdavai tą galą, kuriame kremas buvo toliau ir palengva spausdamas iščiulpdavai baltą, saldų ir minkštą kremą. Patį skaniausią pasaulyje. Tą reikėdavo daryti taip, kad nebūtum paskutinis, pas kurį, kai kiti savo pyragaičius suvalgys, dar jo liktų. Tada visi pradės į tave žiūrėti ir „tręšti“ atsikasti.
O duoti atsikąsti buvo pavojinga. Būdavo naudojamas toks metodas. Tu prašai atsikąsti, o kai jį tau atkiša, tai tu jį įsikandi ir staigiai pasukdamas galvą išrauni iš neatidaus vaiko rankų likusį pyragaitį, o delno pagalba greitai susigrūdi tą likutį į burną. Nukentėjusiajam jau lyg ir nebelieka reikalo prašyti, kad tu jį atiduotum. Todėl reikėjo būti atidžiam – pyragaitį suvalgyti nei per anksti, nei per vėlai, o jei kažkas prašo atsikąsti, pyragaitį suimti į kumštį, tą kumštį į kitą kumštį ir palikti tik kuo mažesnį atsikišusį gabaliuką atsikąsti svetimoms vaišėms.
Bet reikėdavo nepamiršti, ko mes čia atėjome. Kol buvome mažesni, su malonumu žiūrėdavome tarybines kronikas (taip jas vadindavome bendru vardu), kurias visada rodydavo prieš kiekvieną kino seansą. Tie filmai atrodė tokie šviesūs, visi ten buvo tokie laimingi, grojo pakiliai linksma muzika, tekstą įtaigiai skaitė juo labai tikintis diktorius. Augant kažkaip pradėjome nebeeiti, o tiksliau natūraliai vėluoti į tų kronikų rodymą. Kuo labiau augome, tuo labiau vėlavome. O jei dalyvaudavome, tai nelabai tikėdavome laimingomis melžėjomis, traktoristais ar statybininkais.
Beaugdami tomis kronikomis ir visai pradėjome nebetikėti. Tarp mūsų visada atsirasdavo etatinis komentatorius, kuris kokio kombainininko pasakojimą apie tai, kiek jis nukūlė hektarų, paversdavo pasakojimu apie tai, su kiek karvių praėjusią naktį jis artimiau susipažino. Kombainininko pasakojimo, jį apspitusios klausydavo besišypsančios ir susižavėjusios melžėjos ar kolūkietės, kurios bandydavo jo ko nors paklausti. Tada kino salėje aplinkui mus sėdinčių suaugusių pečiai tirtėdavo.
Bus daugiau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
