Jei patiems neužtenka noro, nepavyksta sutarti, susėsti prie apskrito stalo ir rasti problemos sprendimo, ieškomi moderatoriai, tarpininkai, arbitrai.
Ir kuo svarbesnė, aktualesnė problema, tuo plačiau privalo būti atstovaujama visoms šalims, kad būtų išgryninta problemos esmė ir rastas visiems priimtinas sprendimo būdas. Jei viso to nedarysi, ignoruosi, problema, kaip pūlinys, tins, sukels skausmą, plis toliau, sukels visuomenėje susipriešinimą.
O ką mes matome Lietuvoje? Išsirenkam tautos atstovus, suteikiame jiems savo įgaliojimus, kad jie kuo greičiau spręstų problemas, kol dar jos nesukėlė visuomenės susiskaldymo. Nes nesprendžiamos problemos kelia visuotinį nepasitenkinimą.
Deja, politikai jau ne pirmą kartą užmiršta, o gal nesuvokia savo funkcijų ir visuomenės lūkesčių. Vis dažniau jų elgesiui apibūdinti tinka posakis „kaip Pilypas iš kanapių“. Nes kai reikia padaryti kažką svarbaus, priimti rimtus pasvertus sprendimus, jie tupi savo kanapėse. O kai kažkas, neapsikentęs politikų neveiklumo ir tuščių postringavimų, nuveikia rimtą darbą, tada “išrinktieji“ lyg kočėlu gavę per galvą, atsibunda ir pradeda neigti akivaizdžią tiesą.
Taip buvo su atomine elektrine. Politikai, kaip tie oželiai ant lieptelio, įsirėmę kaktomis, neieškojo kompromiso, neargumentavo siūlomų sprendimų, murkdėsi bevaisėse diskusijose. Nuėjo lengviausiu keliu – puolė kabinėti etiketes oponentams. Ir pritrūkę ne tiek argumentų, kiek politinės kultūros bei paprasčiausio padorumo, numetė kaulą tautai. Spręskite patys, jei jau tokie kvaili esate ir nesuprantate akivaizdžių tiesų.
O kai tauta pasakė savo valią, atsibudę politikai, prisiminė (kažkam duotus pažadus?), kad jie - tautos „išrinktieji“ - priima sprendimus. Ir pradėjo įvairiais argumentais niekinti ne jų priimtą sprendimą. Kad referendumas nėra įpareigojantis, kad pasisakė ne visi žmonės.
Politikai praleido galimybę pasakyti savo valią, o po referendumo praleido progą patylėti.
Dar gražesnis vaizdelis su žemės pardavimu užsieniečiams. 10 metų niekas nenorėjo galvoti, kaip apsaugoti mūsų turtą – žemę, nuo piktnaudžiavimo ja. Per tuos metus ne kartą buvo klausiama, kas bus kai baigsis ES stojimo sutartyje numatytas terminas dėl žemės pardavimo užsieniečiams apribojimo. Bet politikai jau seniai įtikėjo savo genialumu bei tautos bukumu. Nematė reikalo net kalbėti ta tema, o tuo labiau - paaiškinti tautai kas, kaip ir kodėl.
Tada žmonės nusprendė pasinaudoti savo teise kalbėti garsiai – per referendumą. Politikai buvo taip susižavėję savimi, kad pražiopsojo (nors dauguma jų netikėjo) tą momentą, kai trūko tautos kantrybė ir ji surinko referendumui reikalingą parašų skaičių.
Atsigavę po šoko (kaip ta šunauja drįso!), politikai vėl pradėjo kabinėti etiketes, gąsdinti vieni kitus (ne tautą) galimomis pasekmėmis.
Ir dar kartą, kaip pasakos kvailelis, užlipo ant to paties grėbio. Pradžioje - nesikalbėjo, o paskui - nepatylėjo.
Tai kiek gi tų Pilypų tose kanapėse tupi...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
