Pradinėse klasėse viskas buvo labai gerai – buvau miela mokinukė, kurią nuolat supo būrys draugų ir bendraklasių. Visi žavėjosi manimi, laikė sektinu pavyzdžiu. Tikriausiai todėl, kad tuomet dar nesuvokiau, ką reiškia „užmigti ant laurų“. Girdėdama pagyras, neteikiau joms pernelyg didelės reikšmės. Visada, nuo pat mažų dienų žinojau, kad, jeigu noriu, daug ką galiu padaryti geriau negu kiti. Žinojau ir su malonumu tai dariau, nesvarbu, kas tai buvo - matematika, dailė, kūno kultūra ar kita. Džiaugiausi gyvenimu ir visu tuo, ką darau.
Ir staiga atėjo šešta klasė. Tokiu metu mergaitės ir berniukai pradeda bręsti. O kai bręsti, labai svarbi tampa tavo išvaizda. Niekada nebuvau nevalyva, nesipraususi, purvina, nemalonius kvapus skleidžianti mergaitė, bet turėjau vieną minusą – strazdanas. Į komplektą sudėjus mano strazdanas ir tai, kad tėvai negalėjo man nupirkti madingų rūbų, savaime suprantama, į gražuolių gretas net norėdama patekti nebegalėjau.
Kitas dalykas – man net nerūpėjo tapti gražuole. Mokyklą laikiau darbo vieta: ten ateini mokytis, sužinoti naujų dalykų. Taigi, buvau priskirta moksliukams, ir dėl to nė kiek nesisielojau.
Pateisindama moksliukės vardą mielai mokiausi ir pildžiau savo žinių bagažą. Tai man sekėsi puikiai. Atitinkamai buvau vertinama ir giriama mokytojų. Ilgainiui pagyros sukeldavo vis nemalonesnes bendraklasių reakcijas, pradedant replikom „ir vėl ta...“ ir baigiant „turbūt motina su šluota verčia ją mokytis...“ arba „kažkokia ryža šinšila, nei draugų, nei ko, tai ką jai daugiau veikt – tik mokytis“.
Užuot atkirtusi, susigūždavau. Siaubas apima pagalvojus, kad labiau susigūžti versdavo net ne replikos, o pelnytos pagyros. Padėtis darėsi beviltiška, kadangi negalėjau suvokti, kodėl bendraklasiai taip galvoja. Visuomet buvau miela ir draugiška, todėl kas gi nutikdavo toje mokykloje, kad viskas staiga subliūkšdavo ir virsdavau visų nekenčiama moksliuke?
Patyčios kaip grandininė reakcija – gimusios vieno žmogaus galvoje ir išsakytos garsiai jos su pagreičiu ima judėti pirmyn. Vieni pakartoja pirmojo mintį, kiti prideda kažką nuo savęs, treti pasirūpina, kad apie tai sužinotų kuo daugiau žmonių ir... taip vieną dieną tampi siaubu baubu, garsėjančiu visoje mokykloje.
Kuo garsėjau aš? Vardinu:
1. „Žėk, čia ta debilė, kur naktim mokosi“;
2. „Niekad nebandei nusigramdyt strazdanų?“
3. „Ir tėvai jos psichai turbūt“.
Ką apie tas replikas galiu pasakyti?
1. Pasauly daug žmonių. Vieni jų, iš tiesų, tikri debilai. Pažįstu tokių. Galiu nuraminti: šiai grupei nepriklausau. Dėl mokymosi naktimis: devintoje klasėje, pavasarį, pirmąkart įsimylėjau. Tą pavasarį tikrai mokiausi naktimis.
2. Stazdanų nusigramdyt niekada nebandžiau. Tiesą sakant, tai pasiūliusius asmenis drąsiai galima vadinti debilais.
3. Mano tėvai labai protingi žmonės – vienas su aukštuoju mokslu, kitas be. Iš abiejų galima daug ko pasimokyti.
Žinote, kas buvo baisiausia? Patyčias girdėjo ir matė mokytojai. Ar jie ką nors darė? Klasės auklėtoja bandė kalbėtis apie šių patyčių priežastis. Tuo tarpu buvo mokytojų, kurie patys skleidė gandus apie mane, kadangi gyvenom mažame mieste ir toje pačioje mokykloje taip pat gerai kadaise mokėsi ir mano mama. Žemas lygis, brangieji. Ir miela auklėtoja, ta, kuri mane auklėjot nuo 11 klasės, jeigu skaitot šį straipsnį, turiu jums pranešti, kad jūsų gandai, jog mama man nupirko aukščiausius egzaminų balus, nuėjo perniek! Tiek stengėtės, malėt liežuviu ir viskas perniek! Užjaučiu, vargšiuke...
Žodžiu, prisiminusi savo mokykloje išgyventą patyčių istoriją, dabar galiu drąsiai pasakyti, kad patyčios yra kažkas panašaus į muilo burbulą. Dažniausiai šį burbulą pučia menkos savivertės žmonės, kuriuos tiesiogiai arba net patys to nesuvokdami privertėte pasijusti silpnesniais. Galbūt vienam nušluostėte nosį, parašę linksmą, gyvą rašinį; kiti jums ėmė pavydėti batų; treti prisiminė, kad kažkuris jūsų giminė kažkada kažkuo jiems nepatiko, todėl jiems dabar smagu paliežuvauti apie jus... ir begalė kitų priežasčių, kurios, tiesą sakant, net nėra priežastys.
Pamenu, daug verkiau, nekenčiau savęs, kad esu strazdanota, moksliukė, nekenčiau savo mamos, kad ji toje pačioje mokykloje mokėsi prieš mane ir dabar aš turiu vilkti tą šleifą... Nekenčiau pasaulio, kad jis toks neteisingas, net norėjau nusižudyti... Smukdžiau save ir niekinau dėl daugybės dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, tapau uždara, vangi, praradau pasitikėjimą savimi – diena iš dienos degradavau.
Tada atėjo pavasaris. Tas pats devintos klasės pavasaris, kurį jau minėjau. Įsimylėjau. Ir ne bet ką. Savo bendraklasį, kuris skaudžių replikų man taip pat negailėdavo. Niekada jo neklausiau, bet tuo metu mačiau, kad ir jis man kažką panašaus jautė. Meilė liko platoniška, bet jos dėka įvyko sprogimas. Spjoviau ant visų ir ant visko. Užteko vienąkart visų akivaizdoje pasakyti žiauriausiam bendraklasiui, kad susikištų savo nuomonę... patys žinot kur, ir pasaulis pražydo rožinėmis spalvomis. Kalbų ir patyčių buvo, gal net daugiau negu prieš tai, tačiau man jos nieko nebereiškė.
Užbėgdama įvykiams už akių iškart noriu pasakyti, kad esu jauna, daili moteris, turinti nuostabų vyrą, svajojanti apie vaikus, dirbanti mylimą darbą ir besidžiaugianti gyvenimu. Ir mano vyras, beje, nėra tas kadaise mylėtas bendraklasis.
Nuo pat mažumės gyvenu tuo pačiu šūkiu: ką darai, daryk gerai! Tai reiškia labai paprastus, bet svarbius dalykus: jeigu jau esi žmogus, būk geras žmogus; jeigu ėmeisi darbo, padaryk jį kiek galėdamas geriau; jeigu myli, mylėk visa širdimi. Niekas neprivalo patikti visiems, niekas neprivalo pritapti prie visų. Kiekvienas turi teisę būti toks, koks jis yra iš tiesų. Laimingas gali būti tik tas, kuriam nereikia apsimetinėti ir būti įrėmintam į stereotipus.
Ir žinot ką? Gyvenime daug mokyklos karalienių, kurios vėliau savo noru šildo dėdžių arabų šonus. Lygiai tiek pat daug gyvenime strazdanotų moksliukių, kurios ne tik kad padaro stulbinančias karjeras, bet ir išteka už gražuolių vyrukų ir turi būrelį mielų pabiručių.
Nesiginčiju, yra mokyklos karalienių, kurios tampa pasaulyje žinomomis grožio karalienėmis ir bjauriųjų ančiukų, kurie gyvenimą baigia labai liūdnai. Tačiau kas davė teisę kažkokiai pienburnei spręsti, kas gražus, kas ne, kieno plaukai plauti vakar, kieno prieš savaitę? Rūpinkis, mergaite smegenų turiniu, o ne išore, gal tuomet nekils noras tyčiojantis iš kitų atsigriebti už tai, kad taip sunkiai ari dėl savo nepriekaištingos išvaizdos.
Gal šiuolaikiniai jaunuoliai labai skiriasi nuo tų, kuriuos pažinojau, kai pati mokiausi mokykloje ir gal neturėčiau čia niekam nieko aiškinti, bet manau, kad reikia suvokti, jog mokykla yra ta vieta, kur tu ateini mokytis. Ne, ne tik kišti į galvą formulių, bet mokytis bendrauti, būti tarp kitų žmonių, išmokti su jais kalbėtis ir susitarti, suprasti juos. Čia ne vieta vaikščioti priaugintom blakstienom ir vizginti pusnuogiais užpakaliukais.
Gal užuot svaidę skaudžias replikas pabandom asmeniškai kažkuriam žmogui patarti: „Klausyk, tu šiandien nesiskutęs. Manau, tau reikėtų labiau prisižiūrėti. Kartais ir aš nespėju nusiskusti, todėl visada turiu atsarginį skustuką. Šįkart galiu jį padovanoti tau.“
Arba: „Tikriausiai tau labai gražu, bet šie marškinėliai prie sijono visai nedera. Jeigu nori, galiu padėti tau išsirinkti, ką rengtis, kad atrodytumei patraukliau.“
Patikėkit, sulauksit gražaus atsako: juk ne visuomet net patys didžiausi kruopštuoliai būna geriausios formos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
