Studijos pagal miestą
Būsimieji Lietuvos darbo rinkos specialistai visų pirmiausia domėjosi ne tuo, kokias studijas gali pasiūlyti Lietuvos aukštosios mokyklos, bet tuo, koks nusikalstamumas ar kokios pasilinksminimo galimybės jų lauks viename ar kitame mieste. Tokiais atvejais toptelėdavo mintis, kad Švietimo ir mokslo ministerijai derėtų pasiūlyti reitinguoti didžiuosius Lietuvos miestus pagal nusikalstamumo ir klubų pasirinkimo lygį, mat tuomet moksleiviui tikrai būtų aišku, kur bus galima ramiai blaškytis vidunaktį.
Grįžtant prie studijų klausimo – jos palauks, pirmiausia linksmybės. Žinoma, nederėtų pamiršti ir tikrai aiškiai matančių, vidinių regėjimo negalių neturinčių asmenų, kuriems svarbiausias dalykas – studijų kokybė.
Tėvų žodis vis dar lemiamas
Keliaujant masėms mokinių pro universitetų stendus, nebuvo galima nepastebėti kankinančios nežinios ar apskritai – apatiškumo moksleivių veiduose. Ypač tų, kurie vienu ar kitu klausimu pasidomėti atkeliaudavo su viena ar kita prasme, jų gyvenimo vedliais – tėvais. Dažnai viduje iškildavo klausimas, kas labiau nori ir ką nori studijuoti – tėvai, ar jų vaikai.
Be abejo, būta ir tokių mamų (mat tėveliai ne taip entuziastingai domėjosi atžalų ateitimi), kurios savo atžaloms teikė visišką laisvę renkantis studijų kryptį. Viena iš jų, aiškiai suprantanti, kad vaikas turi rinktis pats teigė, kad „visuomenėje yra vis dar nusistovėjusi tendencija, jog jei tėvai yra muzikai, tuomet ir vaikas rinksis panašią studijų kryptį.“ Pirmiausia dėl to, kad nuo pat mažumės aplink jį skambėjo muzika ir daina. Antra, kuris iš tėvų nenori, kad jo vaikas sektų tėvų pėdomis? Nepaisant realios situacijos ir karjeros galimybių baigus studijas ne prieš 20 metų, o dabar.
Labiausiai rūpi perspektyvos
Ne paslaptis, kad žvelgiant į šių dienų Lietuvos darbo rinką, galima aiškiai išvysti vienokią ar kitokią tendenciją, kokių specialistų šalyje labiausiai trūksta. Pasak Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio,valstybei trūksta fizinių, techninių, biotechnologinių mokslų, informacinių technologijų specialistų.
Tiesa, prieš prasidedant šiai studijų mugei, jis teigė visai ką kita – niekas nežino, kokios specialybės bus reikalingos po 5–6 metų. Jei nežino studentijos (ne)mylimas švietimo ir mokslo ministras – ką tuomet žino abiturientai? Panašu, kad jų žinojimas daugeliu atveju yra labai miglotas – vieni vartydami akis ir greitai griebdami spalvotus lankstinukus domisi kaip greičiau eiti rinkti makulatūros kitur, o kiti, daugelio laimei, jau nutuokia, kas jiems arčiausiai širdies ir galvos.
Vis dėlto, kaip teigia lietuvių liaudies išmintis – velnias nėra toks baisus, kokį jį paišo.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
