Tačiau laimę kursto ne universitetas. Ji su manimi jau gerokai ilgiau, tiesą sakant, jau nuo to laiko, kai pakeičiau mokyklą. O būtent šis faktas ir slepia visą leitmotyvą, visą esmę, kurią galbūt pavyks perduoti tiems, kurie nepatingėjo atsiversti šio teksto.
Taigi, apie viską nuo pradžių. Ne, nuo tų pradžių, kai nevaldomai pradėjo plėstis singuliarusis taškas (ar Ieva nuskynė obuolį, priklausomai nuo jūsų tikėjimo). Maniškio pasakojimo pradžia siekia šios amžiaus pradžią, tuos laikus, kai žodžių derinys „prezidentas“ ir „Rolandas Paksas“ dar nekėlė ironiškos šypsenėlės. Viskas prasidėjo kaip ir visiems, neaugantiems asocialiose pašalpomis tręšiamose šeimose – buvau nuvestas į griežtojo režimo pirmąją klasę. (Tiesa, pagalvojau, kad verta užkirsti komentatoriams kelią, ir pasakyti, kad mano tėvai - visiškai normalūs žmonės ir šeima neturėjo įtakos tam, ką čia aprašysiu).
Laikas bėgo greitai, o nerūpestinga vaikystė vis tęsėsi, kaip bonusą man padovanodama gebėjimą rašyti, skaičiuoti, teisintis, kodėl neatlikau namų darbų. Jau tada buvau pakankamai protingas savo amžiui vaikas. O, žinia, protas ir fiziniai gabumai dažnai vaikšto atskirai. Deja, čia ir man nutiko kaip visiems. Tai nekėlė ypatingos bėdos iki, kol neprasidėjo TAI.
TAI nėra nieko ypatingo – paprasčiausiai naujai suformuota klasė, kaip daugybė analogiškų atvejų daugybėje analogiškų mokymų įstaigų. Tačiau man šį kartą nelabai pasisekė. Matote, paauglystė toks metas, kai vieniems atsiranda noras kažką įrodyti, kiti paprasčiausiai nespėja į tą traukinį. Traukinys nuriedėjo ir man. Teko pabuvot aršaus mažylio, akivaizdžiai kankinamo Napoleono komplekso, ir kelių prie jo priskretusių bendraklasių, patyčių auka. „Teko" - terminas pakankamai sąlyginis.
Patyčios tęsėsi ketverius metus. Ar buvo sunku? Tada – taip. Iškęsti padėdavo žinojimas, kad visa tai - ne amžina ir galiausiai kada nors baigsis. Smulkmenų neminėsiu, bendram vaizdui užteks to, kad rūbinė prieš kūno kultūros pamokas nebuvo pati trokštamiausia atsidurti vieta žemėje. Ir tai - tik viena, visai nedidelė, netgi niekinga, detalė. Jų buvo daug.
Tiesa, motyvai man taip ir liko iki galo neaiškūs. Net ir dabar. Veikiausiai situacija šabloniška – ramesnis ir nelabai apsiginti mokantis vaikas papuola po presu. Visai kaip gamtoje. O gal dar prisidėjo ir tai, kad žinių būta akivaizdžiai daugiau negu turėjo kiti.
Na, esmę galima nusakyti tuo – pasitikėjimo savimi trūkumas buvo maždaug tokio ryškumo, kaip saulė rugpjūčio vidury. Su draugais bendrauti buvo pakankamai sunkoka, jau nekalbant apie merginas – joms atrodžiau arba tuščia vieta arba, geriausiu atveju, mielas moksliukas, puikiai tinkantis į draugus.
Tačiau, kaip ir nuolatos slapčia tikėjaus, TAI galiausiai baigėsi. Praeitis liko už atvertų naujos gimnazijos durų. Iš lėto, bet, lemtas palankios aplinkos, lyg tepalas iš apleisto seno seno "Passat", pradėjo kapsėti pasitikėjimas savimi. Veikiausiai prie jo didėjimo prisidėjo ir atrastas naujas hobis – svarmenų kilnojimas, kačelkė, kaip šis užsiėmimas žinomas tarp daugumos mano bendraamžių.
Su draugų pagalba pramokau muštis. Prasidėjo ir socialinio gyvenimo pokyčiai. Penktadieninis pagėrimas, toks įprastas dalykas kiekvieno doro ir save gerbiančio paauglio gyvenime, dar prieš pusantrų metų buvo nepasiekiama svajonė. Kas gi būtų mane kvietęs... Bet padėtis pasikeitė – greitai tai tapo monotonišku užsiėmimu. Tokie epizodai dėliojo vaizdą, ar gal labiau jausmą, kurį šiandien, žvelgiant į praeitį, gana nesunku įvertinti – pagaliau pajutau gyvenimo skonį. Supratau, ką reiškia būti kietu.
Pasitikėjimas savimi pradėjo augti lyg ant mielių. Su laiku senojo, ramaus moksliuko nebeliko nė kvapo. Prie kvapą gniaužiančio pasitikėjimo savimi kilimo prisidėjo ir bagažas iš senų laikų – smegenys visgi išliko ištikimos, todėl kažkaip sekėsi derint naują įvaizdį ir pasiekimus moksle. Mano praeities nežinojusiems – didelio įspūdžio šaltinis. Apranga, ir ta pasikeitė - nežinia, kiek trintą džinsų ir kažkada buvusių baltų kinietiškų adike kedų kombinaciją pakeitė kiekvienam save gerbiančiam bachūrui privalomi riestanosiai smailėjantys batai ir juoda odinė striukė, liaudiškai dar koža vadinama.
Atėjo dvylikta klasė. Daug kas pasakytų – auksinis metas mokykliniame gyvenime. Tą patį galėčiau patvirtinti ir aš. Nuolatiniai vakarėliai, chebros mokykloje, autoritetas tarp draugų. Pertraukų metu išsmukus parūkyti ir sutikus senus bendraklasius iš anų laikų, tie praeidavo šonu, gal net neatpažinę. Kiti nustebdavo „TUUUUU????“. Maždaug, greičiau būtume į Mėnulį nuskridę, negu tave tokiu kada nors įsivaizdavę. Nepajutau, kaip pats pradėjau tyčiotis iš silpnesnių – prisiminimai apie savo paties patirtį liko kažkur praeity, tarsi tai būtų buvęs kitas žmogus, ne aš. Mano taikyti būdai nenusileisdavo, arba net pranokdavo tuos, kurie buvo taikomi man. Tam man, kuris mano buvo laikomas kažkuo kitu, bet jau ne manimi. Kadangi mokyklai buvau nemažai nusipelnęs, tai išsikalinėdavau kaip galėdamas. Pats rinkdavaus, kuriems mokytojams demonstruoti pagarbą, su kuriais elgtis kaip mėsos cecho pardavėja su pirkėjais elgdavosi sovietmečiu. Pagarbos nusipelniusiųjų buvo mažuma. Sankcijos, sakot? Tokių nebuvo. Kas man ką darys, kai garsinu mokyklos vardą. O ir šiaip, ką jau padarysi, kad yra toks, koks yra, svarbu gerai mokosi. Ans gi gers yyyyrr.
Iš pamokų bėgdavom dažnai – nusibosdavo ir išeini. Dar viena įprastybė, anksčiau buvusi nepasiekiama siekiamybe. Kai mokykla pradėjo rakinti duris, siekdama sulaikyti tokius šmaikštuolius kaip aš, tai irgi netapo problema – anga į laisvę atsivėrė valgyklos langu. Dažniausiai per pertraukas. Juk visada smagu pasirodyti prieš jaunimėlį ir parodyti mokytojams, kas čia svarbiausias. Kartą koks trečdalis mokyklos spynų buvo pasiųstos į nebūtį. Tiršton, lipnion Momento nebūtin. Šiaip sau, nes tiesiog smagu.
Asmeninis gyvenimas – na, jis irgi klostėsi smagiai. Per dažną vakarėlį aršesni ar su manim paprasčiausiai sutikti nenorėję žmonės nuo manęs gaudavo mėlyną poodinį suvenyrą. Vienam ypač pasisekė – jo delnas tapo pelenine mano girtai cigaretei. Jeigu mokykloje dar paisiau kažkokių normų, už jos ribų viskas buvo kaip ir „Maximai“ per „Pistonų“ video.
Manipuliacijos, melavimas, įžūlumas. Supjudžiau draugą su jo mergina – paprasčiausiai ji man nepatiko, negalėjau pakęst jos nuolatinio maišymosi šalia.
Beje, apie merginas. Praėjus penkeriems metams nuo to, kai joms buvau mielas ir nepavojingas, na, laikai pasikeitė. Dabar su jomis sekdavosi daug, daug sėkmingiau. Jų skaudinti irgi nevengdavau – vienas nueis, dar trys stovi eilėje. Mano bendravimo stilius, kaip jau galėjote susivokti, buvo lygus visiems ir visoms – aš svarbiausias, vierchą laikantis, klausot manęs, ir viskas bus gerai.
O koks visos šitos nebaigtosios simfonijos tikslas? Paprastas. Patyčios, patirtos vystantis asmenybei, labai pavojingas, tiesiog katastrofiškas dalykas. Jas išgyvenus ir perėjus į kitą, palankesnę aplinką, prasideda įdomūs procesai. Žmogus pajaučia gyvenimo skonį, svaiginasi juo dar ir dar, nori jį išlaikyti. Ir, jeigu jaučia, kad kas nors tai padaryti trukdo, tą kliūtį šalina.
Vėliau turimo nepakanka, norisi dar geresnio, galiausiai kyla noras keršyti savo skriaudikams. O kliūčių šalinimas išvirsta į tai, kad bet kas, kas kelią net potencialią, tik paties mintyse matomą grėsmę, tampa realiai pritaikomomis priemonėmis išlaikyti savo statusui.
Matot, niekas nenori grįžti į ten, ką galima pavadinti nelaisve. Kitam tai gali būti kitoks žodis, bet esmė, simbolizuojanti turinį, išlieka ta pati.
Mano dabartis? Na, tai, kad pakankamai atvirai aprašiau tai, koks pasidariau, dar nereiškia, kad aš save smerkiu. Tiesiog, atėjęs brandesnis amžius leido suprasti daug dalykų. Bet ar noriu keistis? Nemanau, kad atsakymas teigiamas. Paprasčiausiai savybės, įgytos lig šiol, leidžia lengviau judėti gyvenime. Ir jeigu kas nors ateity dėl to nukentės – atsiprašau. Darau tai čia, nes vargu ar pastebėsiu, kam nors padaręs tai, ko pats kažkada nenorėjau patirti. Na, nebent senatvė apdovanos suvokimo ir savigraužos dovana.
Pabaigai. Ekrane mirgėjo vienas iš „Bendraukime“ straipsnių. Komentarai, dažniausiai būnantys atverti, kad praskaidrintų mano nuotaiką, ir šį kartą puikiai atlikinėjo štabo jiems iškomanduotą misiją, savo raidiniais būriais apšaudydami mano liūdesio pozicijas stingerinėmis papliūpomis. Tačiau, akys užkliuvo už vieno: "Šiaip dažniausiai beveik visada nutinka taip, kad užguiti vaikai, perėję kiton vieton ir pajautę pasitikėjimą savimi, tampa dar žiauresni, negu kad tie, kurie iš jų tyčiojosi. Pajautus gyvenimo skonį norisi jį jausti visada ir tas skonis ginamas visomis priemonėmis..."
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
