Policininkas paprašė dokumentų. Padaviau. Pasirodo, tarp jų nebuvo mano vairuotojo pažymėjimo. Mane išpylė šaltas prakaitas, - mano vairuotojo pažymėjimas pasiliko vyro mašinoje. Ėmiau atsiprašinėti, paprašiau, kad leistų paskambinti vyrui, jis per kelias minutes atvežtų mano vairuotojo pažymėjimą. Iki namų buvo likę keli kilometrai kelio. Bet, pagalvojau, juk šiais laikais sužinoti, ar vairuotojas turi pažymėjimą, policininkai gali ir kompiuteryje.
Policininkas liepė išlipti iš automobilio. Išlipau. Sutiko su tuo, kad vyras tuojau pat pristatys mano pažymėjimą ir į tai lyg ir nekreipė daugiau dėmesio. Tada supratau, kad kalba vyks apie greičio viršijimą. Sutikau, kad tikrai prasižengiau, sutikau su greičio matuoklio parodymais. Sutikau, kad būtų rašomas protokolas už greičio viršijimą. Net nekilo mintis teisintis, tartis...
Bet staiga policininkas „metė“ tokį teiginį, kad pradėjau juoktis. Pasakė, kad aš jam atrodau apsvaigusi. Na, galvoju, įtaria, kad vartojau alkoholį, tai prašys „papūsti“. Taip ir buvo. Sutikau. Aišku, alkotesteryje nerodė nė vienos promilės. Tada policininkas pasakė, kad aš tikriausiai apsvaigusi nuo narkotinių ar kitokių psichotropinių medžiagų. Paklausė, gal vartojau kokių medžiagų ar vaistų.
Čia jau man pasirodė per daug. Pradėjau ir juoktis, ir verkti. Mane ištiko šokas. Bandžiau aiškinti, kad tai neįmanoma, kad dirbu mokytoja, kad tai visiškai nesiderina su mano moraliniais ir visokiais kitokiais principais. Ėmiau klausinėti, kokiu pagrindu, kokiais požymiais remiantis man pateikia tokius nepagrįstus kaltinimus. Pasakiau, kad sloguoju (tai ir patys akivaizdžiai matė), kad gal jiems dėl to atrodau pavargusi ar dar kaip.
Pasakiau ir tai, kad prieš 8 valandas gėriau tabletę nuo slogos „Actifed“. Bet tai yra net nereceptinis vaistas ir vienos tabletės poveikis tikrai tiek ir taip nesitęsia. Bet manęs jis net nesiklausė.
Tiesa, dar nepaminėjau, kad iš viso buvo trys policininkai. Vienas, kuris mane sustabdė ir pateikė tokius kaltinimus, vėliau. Nuėjus prie policijos mašinos mane pasitiko dar du patruliai: vyras ir moteris. Aš - viena moteriškė ir mano vaikas sėdime mašinoje ir nesuprantame, kas vyksta, o trys policininkai teigia, kad tuojau kvies transporto priemonę, nuvežančią automobilius, o mane vežasi į psichoneurologinį dispanserį atlikti patikrinimo. Pasakiau, kad niekur nevažiuosiu, pradėjau panikuoti.
Tada, pagaliau, atvyko mano vyras. Aš jį telefonu buvau perspėjusi, kad mane įtaria narkotinių medžiagų vartojimu. Vyras ilgai juokėsi, negalėdamas patikėti, ką kalbu ir liepė nenusišnekėti. Tada jam daugiau nieko neaiškinau, maldavau greičiau atsirasti prie manęs. Atvykęs dar bandė juokauti, bendrauti su policininkais, klausė, kodėl jie taip nusprendė. Patruliai pakartojo tą patį: atrodau jiems apsvaigusi. Ir jeigu nesutinku vykti pasitikrinti, tai jie konstatuoja faktą, kad tikrai esu kažką vartojusi.
Pasvarsčiusi, kad tikrai taip įmanoma, kad galiu dar labiau apsunkinti savo padėtį, sutikau vykti į psichoneurologinį dispanserį. Palikau savo vaiką mašinoje, nieko „nepešusį“ savo vyrą ir sėdau į policijos mašiną. Viskas vyko apie 16 valandą. Už lango švietė saulė, buvo gražus oras, o aš sėdėjau policijos mašinoje ir lyg stebėjau viską iš kažkur kitur. Pagalvojau, ar tai tikrai vyksta su manimi.
Niekada jokių psichotropinių medžiagų nesu nei mačiusi, nei vartojusi, nė vienos cigaretės per savo gyvenimą nesu surūkiusi, net bandžiusi nesu. Mano vyras taip pat nerūko. Ir savo, ir darbe vaikus kiek tik įmanoma stengiuosi ugdyti, kad niekada nesirinktų, nevartotų tų baisių gyvenimo nuodų. Ir štai tau ! Viskas atsisuko prieš mane.
Važiuodama bandžiau nusiraminti, bet jaučiau, kad nelabai pavyksta, visa drebu. Per raciją girdėjau įvairius pranešimus, iškvietimus dėl įvairių nusikaltimų, atsitikimų mieste. Dieve, galvojau, važiuokit gaudyti tikrų narkomanų, nusikaltėlių, juk darbo tai turit…
Atvažiavome. Durys be rankenų vėl savotiškai nuteikė. Jas iš vidaus atidarė medicinos sesuo. Liepė laukti, nes pas gydytoją psichiatrę yra pacientas. Dar seselė apšaukė mane atlydėjusius du patrulius, kad netinkamai užpildė dokumentus dėl tyrimo. Vienas iš policininkų, tas, kuriam aš pasirodžiau įtartina, čia net neįėjo, viską pavedė atlikti jaunesniems kolegoms. Pats nesivargino.
Belaukiant paklausiau mane saugojančių policininkų, ar ir jiems aš tikrai pasirodžiau įtartinai, ar tik tam „kietam“ policininkui, kuris teigė, kad jo toks darbas, kad jis čia labai gerai atlieka savo pareigas ir kad jis geba nustatyti tokius, kaip aš. Su manimi belaukiantis policininkas purtė galvą ir sakė, kad jam aš nelabai atrodžiau įtartina, bet tikriausiai jo vyresnysis kolega žino, ką daro.
Seselė padavė indelį šlapimui, einu į tualetą, mane lydi policininkė moteris. Nenorėjo net durų iki galo uždaryti, bet stipriau patraukiau ir uždariau. Bet privačiam reikalui turėjau gal tik minutę, nes dar nespėjus susitvarkyti, ji atidarė duris ir stebėjo, ką veikiu. Pasibaisėjau… Tai ką gi aš čia galiu daryti! Vėl guodžiau save: ji tik atlieka savo darbą. Bet ši mintis man nepadėjo.
Pagaliau patekau į gydytojos psichiatrės kabinetą. Ji ėmė klausinėti, kaip jaučiuosi. Kaip galiu jaustis?! Atsakiau, kad esu labai susijaudinusi. Ji atšovė - ko čia jaudintis? Vėliau pateikė nemažai klausimų. Liepė pavaikščioti tiesiai, po to - koja už kojos, pastovėti ant vienos kojos, ant kitos. Paskui užsimerkus pirštu paliesti nosį. Gydytoja apžiūrėjo mano rankas, venas. Pamačiusi šalia venų mažą apgamą, teigė, kad tai - adatos dūris.
Pradėjau šaukti, kad tai - apgamas, nes supratau, kad jei dabar tylėsiu, tai gali mane šioje įstaigoje ir uždaryti. Suabejojau gydytojos kompetencija. Sakiau, kad tikrai nesileidžiu narkotikų. O ji atšovė, kad čia atvežti visi taip sako.
Jaučiausi beviltiškai. Kaip paaiškinti ir įrodyti savo nekaltumą? Pradėjo ryškėti šlapimo mėginio parodymai. Iš kelių juostelių brūkšnelių – visi neigiami ir tik kažkoks vienas brūkšnelis gydytojai pasirodo „toks ant ribos“. Dieve, pagalvojau, čia jau paskutinis lašas... Pradėjo riedėti ašaros. Gydytoja savo ruožtu paklausė seselės nuomonės dėl to vieno iš kelių „pagaliukų“. Seselė pasižiūrėjo į mane ir gydytojai papurtė galvą, bet vis tik pasakė, kad tegul gydytoja pati sprendžia.
O gydytoja pareiškė... kad aš vartoju amfetaminą. Apstulbau. Aš bandžiau sakyti, kad viskas, kas čia vyksta, yra gryniausia nesąmonė, kad tai – pasityčiojimas iš žmogaus. Bet gydytoja rėžė: „Nesvaik!“ Gal tik dabar suvokiau, kad visa tai tikrai gali man dar liūdniau baigtis, kad aš niekam neįrodysiu savo nekaltumo, kad ši sistema gali per valandą žmogų sutrypti, pažeminti, paversti į nieką. Iš čia niekam niekas nesvarbu: nei tavo statusas visuomenėje, nei išsilavinimas, nei pareigos. Čia juk visi sąžiningai dirba savo darbą.
Nesu susidūrusi su narkotikus vartojančiu žmogumi (ir ačiū Dievui) ir nežinau, ar galima pažiūrėjus į žmogų pasakyti, kad jis kažką vartoja, bet negi kompetentingas policininkas, išdirbęs 20 metų savo darbą (kaip teigė pats), arba jau pagyvenusi, turinti patirties gydytoja negeba nustatyti to iš pažiūros?
Taigi gydytoja nusprendė paklausti ir patrulio nuomonės. Jis nustebęs pažiūrėjo į mano mėginį ir paklausė gydytojos, ką jis čia turėtų matyti. Ši paaiškino, ką reiškia vienas, o ką du pagaliukai. Gydytoja vėl pakartojo, kad vienas pagaliukas jai įtartinas. Tikriausiai pasižiūrėjau į policininką pilnomis baimės ir vilties akimis, lyg jis būtų mano paskutinis išsigelbėjimas, nes jis pasakė gydytojai, kad testas tikrai neigiamas ir kad gal „nebenervuokim“ žmogaus.
Tada gydytoja patvirtino, kad testas neigiamas. Atgavusi viltį išdrįsau paprašyti tyrimo išvadų kopijos. Gydytoja vėl pakėlė toną. „Tau juk sakėme, kad vienas „pagaliukas“ įtartinas, o dabar tu dar čia reikalausi kažko“. Vis tik davė išvadų kopiją, bet joje nieko nesimatė, nes rašyta per paprastą vadinamą „kalkę“. Šiaip ne taip išsireikalavau, kad gydytoja bent išvadą paryškintų rašikliu, nesvarbu, kad daugiau ten nieko nesimato.
Pagaliau išėjau iš psichiatrės kabineto. Dar ne viskas. Toliau vėl bendravau su policininkais. Pagrindinis ir vyriausiasis iš jų vėl atsirado prie įstaigos, pasitiko mane vos ne šypsodamasis. „Na, va, jau geriau atrodai“. Vos nepaspringau... Įsėdau į jų mašiną. Tai dabar, sako, surašysim protokolą dėl greičio viršijimo. Paaiškino, kad nesu nė kartą per 17 vairavimo metų bausta (ką ir pati žinau), tai skirs tik pusę minimalios baudos.
Viskas suprantama ir aišku, sutikau, pasirašau protokole. Patarė rašyti, kad labai gailiuosi, nes į tai bus galima atsižvelgti. Aišku, gailiuosi tikrai nuoširdžiai, tikrai sąžiningai sumokėsiu man skirtą baudą. Bet... Sėdėdama pas juos mašinoje, naiviai tikėjausi, kad bent kažkokį žodelį pasakys, kad suklydo, kad gal taip išėjo. Bet buvau tikrai naivi. Dar pasakiau, kad tokį moralinį pasityčiojimą patyriau pirmą kartą ir kad tikrai siaubingai jaučiuosi.
Mirtina tyla ... „Laisva“, – sako. Supratau, kad galiu eiti kur noriu, nes jie manęs neparveš. Dar įvykio vietoje vyras paklausė, o kaip aš parvyksiu namo, ar jie parveš mane, iš kur paėmė. Vadas atsakė, kad ant jų mašinos neužrašyta, kad čia taksi. Tiek to. Išlipau iš jų mašinos.
Dvi paras jau nemiegu nei naktį, nei dieną. Vaikštau kaip zombis. Nutariau nueiti pas šeimos gydytoją paprašyti kokių raminamųjų vaistų, nes jaučiu, kad pradeda „važiuoti stogas“. Paprašau, kad skirtų kokių lengvesnių, kad, neduok Dieve, nebūtų kokių psichotropinių medžiagų, nes kažkada reikės vėl vairuoti mašiną.
Pareigūnai tikriausiai verti pagyrimo. Va, kaip kruopščiai dirba, tikrina visus įtartinus. Gydytoja tikriausiai taip pat. Tik po viso šito viena lieku aš... su savo sutrypta asmenybe.
Rašau norėdama perspėti kitus, kad nenustebtų, jei kada išlipus iš mašinos, kokiam Lietuvos garbingam kelių patruliui, jūs pasirodysite įtartinas...
***
Ramūnas Matonis, Policijos departamento prie VRM Komunikacijos skyriaus viršininkas:
„2014 m. vasario 18 d. kelyje Šiauliai – Gruzdžiai pareigūnai pastebėjo nuo Šiaulių miesto dideliu greičiu atlekiantį automobilį „Peugeot“. Greičio matuokliu buvo nustatyta, kad šis automobilis važiavo 124 km/val. greičiu, nors leistinas greitis šioje atkarpoje buvo 90. Sustabdžius automobilį, nustatyta, kad jį vairuoja 1973 m. gimusi moteris. Vairuotoja buvo supažindinta su užfiksuotu greičiu ir paprašyta pateikti automobilio dokumentus ir vairuotojo pažymėjimą. Patruliai pastebėjo, kad vairuotoja sunkiai orientuojasi aplinkoje, ieškodama vairuotojo pažymėjimo, pradžioje ieškojo rankinėje, vėliau – automobilio dėtuvėje, kur rado ir pateikė tik automobilio dokumentus. Vairuotojo pažymėjimo moteris nepateikė, taip pat neturėjo kito asmens dokumento, patvirtinančio jos tapatybę. Patrulis paprašė išlipti iš automobilio ir prieiti prie tarnybinio policijos automobilio. Anot pareigūnų, išlipusi iš automobilio, vairuotoja svirduliuoja, jos kalba nerišli, akių vyzdžiai susitraukę. Vairuotoja buvo patikrinta patikrinus alkotesteriu, tačiau alkoholio kraujyje neužfiksuota, tad pareigūnams kilo įtarimas, kad vairuotoja gali būti apsvaigusi nuo kitokių medžiagų, todėl pasiūlė jai vykti kartu į medicinos įstaigą pasitikrinti, ar nėra vartojusi psichiką veikiančių medžiagų. Moteris atsisakė kur nors važiuoti, į įvykio vietą atvyko jos vyras. Kažką ilgai derinęs telefonu, jis pasikonsultavo su žmona ir ji sutiko vykti į medicinos įstaigą. Tarnybiniame automobilyje vairuotoja pasakė, kad vartojo vaistus ir dabar perskaičiusi receptą pamatė, kad jie sukelia mieguistumą. Respublikinės Šiaulių ligoninės psichiatrijos klinikoje nustatyta, kad vairuotoja nevartojusi psichiką veikiančių medžiagų. Minėtai vairuotojai surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas už greičio viršijimą, jai leista važiuoti toliau. Pareigūnai teigia, kad su vairuotoja kalbėjo pagarbiai, visos procedūros buvo paaiškintos taip, kaip numato teisės aktai. Policija atkreipia dėmesį, kad išgėrus bet kokių vaistų, kurie gali sukelti mieguistumą, reiktų kurį laiką vengti sėsti už automobilio vairo, nes tai gali sukelti sunkias pasekmes. O pabaigai, pagalvokime, kas galėjo atsitikti, jei moteris, pavyzdžiui, netyčia būtų užsnūdusi už 124 km/val. greičiu skriejančio automobilio vairo?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
