Antroji nepasitenkinimo priežastis – konkurso organizacinis netobulumas, kurio neišvengta, beje, beveik tradiciškai, visuose konkursuose, kuriuose dalyvauja Architektų sąjunga. Ir šiuo atveju, nežiūrint, kad oficialus konkurso rengėjas – Aplinkos ministerija, vertinimo komisijoje dalyvavę architektai privalėjo išreikalauti, kad visą konkursinių projektų vertinimo eiga vyktų pagal visuotinai priimtus standartus. O tie keturi architektai, dalyvavę vertinimo komisijos darbe, mūsų cecho lyderiai: Architektų sąjungos pirmininkas G.Blažiūnas, prof. R.Buivydas, prof. M.Šaliamoras, prof. R.Palekas. Ir jie sutiko dirbti be recenzentų?!
Turiu tam tikrą patirtį ir žinių kaip, deja, vyksta vertinimo komisijų darbas – paviršutiniškai. Kadangi pastaruoju metu konkursai pasižymi dideliu skaičiumi dalyvių, nežiūrint tradicinio organizavimo netobulumo ir mizerinių premijų (tai aiškus architektų perprodukcijos padarinys), komisijos nariai vizualiai principu – „patinka – nepatinka“ balsavimu atrenka savo favoritus. Atrenka juos praktiškai per pirmąjį posėdį, neskaitę aiškinamųjų raštų, o šiuo atveju, dar ir be recenzentų. Kurie, kokie bebūtų, yra priversti bent jau aiškinraštį perskaityti ir jeigu iš jų reikalaujama (o taip turėtų būti), savo recenzijas pateikia raštu – tai garantuoja daugiau mažiau profesionalų požiūrį, padedantį vertinimo komisijos nariams objektyviau ir giliau vertinti pateiktus projektus.
Šio konkurso organizatoriai parodė naują – gerą iniciatyvą – visuomeniniai aptarimai įvyko Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Aptarimuose ekspromtu pasisakė 27 asmenys, iš jų – 24 architektai. Kiek padriki bebūtų ekspromtu išsakyti vertinimai – visgi jie pasakyti profesionalų. Taigi įdomu, išanalizavus pasisakymus, konstatuoti, kad laimėjęs konkursą „Balansas“, nebuvo nė vieno karto (!) paminėtas kaip išskirtinis.
Vertinimo komisijos protokole nėra pagrindžiamosios padaryto vertinimo argumentacijos (!), pasitenkinama slapto balsavimo rezultatais. Recenzijų taip pat nėra.
Tada objektyviai kyla abejonės dėl konkurso skaidrumo, juo labiau kad šiuo atveju laimėtojas – valdžios moters sutuoktinis.
Vienok, kiek bebūtų skaudu, nelaimėjusiems konkurso dalyviams, kiek nesuprantamas yra verdiktas. Prisiminkime, kad mūsų „didvyrių žemėje“ nėra tiek daug, jog galėtumėm būti pilnai atsiriboję nuo giminių, daugų, kartais artimesnių už gimines. Todėl profesionalams nedera pasiduoti nekūrybinėms emocijoms, ar, juo labiau, priminti kai kurias galimai buvusias nesėkmes praeityje.
Privalome tikėti savo kolegų sąžiningumu ir profesionalumu.
Galimai netikėti konkurso rezultatai gali atsitikti ir dėl to, kad sprendimas nepriimtas konsensuso principu, kai atvirai apsidaužoma alkūnėmis ir priimamas visiems priimtinas sprendimas. Kada balsuojama, vieno komisijos nario simpatijos ar atvirkščiai, gal ir tendencingai, o gal ir iš architektūrinio neišprusimo (iš devynių vertinimo komisijos narių keturi buvo ne architektai, išreikštas balais gali būti lemtingi, kaip galimai atsitiko ir šiame konkurse, kai pirmas keturias vietas skiria 2 balai.
Vėlgi būtent Architektų sąjunga privalo pasiekti, kad konkurso vertinimo sąlygos neleistų jokių improvizacijų.
Kodėl mane asmeniškai nustebino konkurso rezultatai?
Esu įsitikinęs, kad trumpalaikio egzistavimo pasaulinių parodų dalyvis privalo kaip didžiausią tikslą atspindėti savo šalį. Tokio trumpalaikio – parodinio objekto idėjiniam pagrindimui gali tikti literatūriniai, mitologiniai, medžiaginiai, būdingi Lietuvai argumentai.
Šito – nacionalinės tapatybės - laimėjusiame objekte nėra. Ar buvo tokių? Buvo.
Ką daryti? Palinkėkime sėkmės V.Juozaičio komandai. Jis patyręs, talentingas architektas. Galbūt „Balansas“ gali įgauti nestandartinį konstruktyvinį sprendimą, architektūrinė išraiška tapti mažiau globali.
Virgi, Tu atstovauji Lietuvai!
P.S. O naujo Modernaus meno centro konkurso vertinimo komisija jau dirba. Šį kartą su autoritetingais recenzentais A.Kaušpėdu, S.Misevičiumi, M.Pakalniu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
