Bet pradėkime viską nuo pradžių. Taigi, paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112 mane išklausė ne itin geranoriškai nusiteikusi operatorė. O ir skambinti šiuo numeriu teko mažiausiai keturis kartus, kol pagaliau pavyko sujungti.
Operatorė vietoje to, kad suprastų nelaimės ištiktą žmogų, stengtųsi jam padėti ir vykdytų savo šventą pareigą padėti žmonėms, pasipiktinusi paklausė: „Kas yra?“
Bet tai dar ne viskas, kas mane didžiai pribloškė ir supykdė. Ėmiau operatorei pasakoti situaciją, kad man artimą žmogų ištiko epilepsijos priepuolis (pirmą kartą, todėl buvau labai pasimetusi nežinodama, ką daryti) ir mums skubiai reikalinga medikų pagalba. Operatorė atsakė, kad: „Tokiam atvejui nereikalinga medikų pagalba, nes priepuolis praeis savaime, na, o jeigu ne, tada paskambinsite dar kartą.“
Pareikalavus sujungti su Druskininkų ligonine, likau apšaukta ir išvadinta isterike, kad dėl smulkmenų trukdau specialiųjų tarnybų darbą. Ačiū Dievui, po ilgų derybų su operatore, mane sujungė su Druskininkų ligoninės medikais.
Paaiškinus situaciją man atsakė, kad medikai jau kelyje. Ligoninė, įsikūrusi maždaug 4 kilometrų atstumu, bet šį kelią medikai vyko geras 20 minučių.
Laukdama pagalbos nežinojau, ką daryti, kaip elgtis, mano mažametę dukrą ištiko šokas. Ištiktą priepuolio giminaitį paguldžiau ant šono, kad neužspringtų ir meldžiau Dievą, jog viskas pasibaigtų laimingai. Žinau, jog epilepsijos priepuoliai būna gana dažnai ir ne visada prireikia medikų pagalbos, tačiau...
Tačiau šis atvejis kitoks, nes epilepsijos priepuolis - tik padarinys sunkios galvos traumos, ir menkiausias aplaidumas gali kainuoti man artimo žmogaus gyvybę. Trūkus kraujagyslei, krauju užlieti smegenis gali užtekti vos kelių akimirkų (o taip jau yra buvę).
Norėčiau atkreipti visų įstaigų, atsakingų už bendrojo pagalbos centro operatorių darbą Alytaus rajone, dėmesį. Nebe pirmą kartą tenka susidurti su pasipiktinusiu ir atgrasiu operatoriumi. Juk ne šiaip paskambini jiems norėdamas paplepėti, o kreipiesi su pagalbos prašymu, kuris, pagal visas moralės normas, turėtų būti išklausytas.
Puikus to pavyzdys buvo skaudus nutikimas Druskininkų savivaldybėje, Vieciūnų gyvenvietėje, kai dėl medikų abejingumo mirė jauna moteris ir dar net negimęs jos vaikelis... Ar gi specialiųjų tarnybų pareiga - ne padėti žmonėms? Ar gi ne todėl savo gyvybes patikime kvalifikuotiems specialistams? O ką gauname atgal? Abejingumą... Įžeidinėjimus...
Su tuo susiduriu nebe pirmą kartą, todėl nusprendžiau netylėti ir iškelti į viešumą visus šiuos nesusipratimus, jog pagaliau ateitų tam galas ir žmonėmis, kurie prašo pagalbos, būtų tinkamai pasirūpinta. Taip pat ne tik formaliai vykdoma hipokrato priesaika.
Ir aš tikiu, jog ne aš viena esu susidūrusi su šia problema, tačiau daugelis žmonių tyli, nes mano, kad nieko nepakeis. Tačiau ar tyla yra išeitis?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
