Mane galima būtų pavadinti daugybe bjaurių epitetų, tačiau nė vieno nepriimčiau rimtai. Tokias kaip aš visuomenė smerkia, bado pirštais, vadina paleistuvėmis ir mielai visiems laikams uždraustų mums egzistuoti. Tačiau ką ta visuomenė žino?
Taip, aš esu ta, kuri niekada ir nieko nemylėjo ir man to visiškai nereikia. Jokių ašarom permirkusių pagalvių, jokių prisirišimų, jokio širdies skausmo, jokios sąžinės graužaties. Jokių skrupulų, grynas ledinis išskaičiavimas ir galvoje be perstojo tiksintis kalkuliatorius. Seksas - tik priemonė tikslui pasiekti, na, ir kartais numaldyti fiziologiniams poreikiams. Jokių jausmų. Kai kas mane pavadintų vyru moters kailyje. Tai mielai galėčiau priimti kaip komplimentą.
Barakuda? O, taip, sutinku. Jei įsikabinu į kokį tinkamesnį objektą, galiu su juo žaisti mėnesių mėnesius, kol vargšeliui visai susisuka galva. Vieną dieną aš karšta lyg liepsnojantis vulkanas, kitą- šalta ir abejinga, nepasiekiama. Tai varo juos iš proto, priverčia abejoti savo pačių visagalybe ir nieko nėra lengviau, nei suvaldyti abejonių kankinamą vyrą. Jie tarsi vaikai – pagirti išskleidžia nematomas povo plunksnų uodegas ir pasiruošę pakloti tau po kojomis visą pasaulį, o nors menkai suniekinti netenka pasitikėjimo savimi ir tampa gailūs, silpni, tarsi vandeniu netikėtai perlietas šuo.
Išnaudotoja? Žinoma. Kodėl gi nepasinaudojus šio pasaulio gėrybėmis, kol jos man taip lengvai pasiekiamos? Kai gerai pagalvoji, jie tegauna mano mirtingą kūną, o aš pamažu iš jų naivumo kuriu savo ateitį, lipdau gabalėlis po gabalėlio, nieko neduodama mainais. Kūnas - tik mėsos gabalas, priemonė tikslui pasiekti. O savo sielos gelmių neatveriu nė vienam, nes kol kas neradau nė vieno, verto ten žvilgtelti nors akies krašteliu. Tokios žaidimo taisyklės.
Šeimų ardytoja? Tik nereikia! Per prievartą nė vieno jų nesitempiau į savo guolį. Patys veržiasi, apipila skundais apie vedybinio gyvenimo nesėkmes. Yra ir tokių, kurie gali visą naktį pražliumbti, pasakodami, kokie jie nelaimingi, kaip niekas jų nesupranta. Garbės žodis, kyla nenugalimas noras įspirti tokiam į nugarą ir išrėkti į akis – ne meilužės tau reikia, kvaileli! Ne jauno gražaus kūno, tu ieškai, vystantis lovelase! Ne meilužės tau reikia, o mamytės! Kad nubrauktų ašaras ir nuvalytų snarglius,kaip vaikystėje!
Mielosios, jei tik jūs žinotumėte, kokie pažeidžiami, kompleksų ir baimės valdomi yra verslo ir pramogų pasaulio rykliai... Apaugę pinigais, susikūrę imperijas. Ir vis dar likę tais pačiais berniūkščiais, kuriems reikia užklijuoti ant nubrozdintų kelių pleistriukus su mikimauzais.
Tuštutė? Kvaiša? Ir čia jūs klystate. Tie, kas lankosi mano lovoje ir neranda vietos mano gyvenime, tikrai tušti, garsiai skambantys puodai. Jei nemokėčiau klausytis, būtų prastai. Būtų labai blogai, jei atsirastų nors vienas, kuriam rūpėtų, ką aš galvoju. Kol klusniai klausausi, kol jiems nekyla noras su manimi kalbėtis, o tik pasakoti apie save, vyrai sugeba mane priimti kaip tobulybę. Kas gi būtų, jei vienąsyk nelaiku išsižiočiau ir jie pastebėtų, kad esu anaiptol ne kvaila? Bėgtų lyg akis išdegę, nes tokiems nieko nėra baisiau nei protinga moteris, gulinti šilkiniuose pataluose. Manau, nė vienas nesugebėtų atlikti to, ko ateina.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
