Pagal žiaurumą onkologines ligas galima lyginti su fašizmu, o nuosprendį išgirdus diagnozę – su kurtinančiu bombos sprogimu. Viltis susigūžia į kamuoliuką, ir reikia nemenkų dvasinių pastangų, kad ji vėl išskleistų sparnus.
Sakote, gali padėti psichologas?
Nejuokinkite. Specialistai saugo save (ir neveltui), kad per daug nesusitapatintų su sergančiojo būsena, nes tai pernelyg išsunkia. Taigi, galima sakyti, šliuožia paviršiumi, tuščiai barstydami žodžius. Pažinojau tik vieną labai gerą psichologę, kuri taip įsijausdavo į onkologinių ligonių būsenas, kad sapnuose šie, jau mirę, pradėjo ją lankyti ir pasakoti savo įspūdžius iš anapus. Košmarai net sielos specialistei pasirodė per sunkūs, ir ji pasitraukė į saugesnę zoną – verslo psichologiją.
Taip, vėžys mūsų kultūroje – stigma. Daugelis slepia, kad serga, nes žino, kad bus nurašyti. Bet nutinka ir taip, kad tie, pasmerktieji, išsilaiko dar daugybę metų, o buvę sveiki ir savotiškai niekinę juos nuo tos pačios ligos labai netikėtai ir greitai atsiduria po žeme.
Dabar, kai šia liga suserga vis daugiau žmonių, laikas suprasti, kad visi esame potencialūs jos taikiniai. Vėžys – psichosomatinė liga, ir mūsų visų kasdien patiriami stresai krenta į savotišką taupyklę; kai ji persipildo, kūnas nebeatlaiko (žinoma, egzistuoja ir kiti veiksniai, kaip nesveika mityba, oro užterštumas ir t.t.)
Žinia, ši liga apipinta įvairiais mitais ir prietarais. Pamenu, kai man buvo trylika metų, su drauge nuėjome į pritrenkiantį spektaklį apie moteris vėžininkes „Didysis geismas“. (Beje, jame pirmąkart nuskambėjo nuostabi, iki šiol mano mėgstamiausia daina-romansas „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“ pagal Marcelijaus Martinaičio žodžius, iš pradžių atlikta Vilijos Grigonytės, vėliau a.a. Vytauto Kernagio.)
Spektaklio veiksmas vyko tryliktoje palatoje. Kai dar prieš vaidinimo pradžią pažvelgiau į savo bilieto numerį, nebuvau labai patenkinta – trylikta eilė ir trylikta vieta. Prakeikimas! Tačiau negi nežiūrėsi spektaklio? Nuolankiai, tarsi pasitikdama neišvengiamą likimą, atsisėdau. Tada šmėstelėjo mintis: kažin, tai ką nors reiškia? Tikrai nebuvo taip, kad įsikaliau į galvą, jog man bus lemta sirgti šia liga, tačiau šį epizodą prisiminiau visą gyvenimą. Dabar galiu pasakyti, kad galbūt tai mane ir išgelbėjo, nes visą laiką šios ligos atžvilgiu buvau budri.
Po daugelio metų dirbdama žurnaliste gavau progą paimti interviu iš šio spektaklio režisierės, mano manymu, kone genialios ir per mažai įvertintos. Dėl interviu ją man teko ilgai įkalbinėti – moteris buvo paniškai išsigandusi: onkologinėmis ligomis susirgo beveik visi šiame spektaklyje vaidinę aktoriai (išskyrus a.a. Viktorą Šinkariuką ir dar vieną teatro žvaigždę, kuri graužė save, kad atsisakė jame vaidinti – nuo šios ligos nukentėjo jos motina) ir pati režisierė. Ne vienas garsus aktorius, vaidinęs tame spektaklyje, mirė. Todėl režisierė (jos pavardės nerašau sąmoningai, nes ji nebenori būti siejama su šiuo spektakliu) buvo įsitikinusi, kad apie šią ligą nereikia kalbėti, negalima jos eskaluoti – neva ji tada prabunda tarsi pasakų drakonas ir puola naują auką.
Tada maniau, kad psichoterapeutai lengvai atsektų ryšį tarp kiekvieno aktoriaus vaidmens šiame spektaklyje ir ligos – kaltas Stanislavskio metodas. Jei žmogus visa savo esybe panyra į mintis apie ligą, ja ir suserga. Tačiau to interviu metu režisierė mane įspėjo – būk atsargi, jei apie tai rašai. Tačiau man buvo svarbiau pateikti įdomią medžiagą.
Po kurio laiko gydytoja, tirdama mane echoskopu dėl kažkokios ne itin reikšmingos priežasties, aptiko ant inksto atsiradusią cistą. Dėl visa ko nuėjau į privatų gydytojo onkologo-chirurgo kabinetą (tokią pačią cistą turėjo ir mano teta, ji vis didėjo, galop gydytojas ją sėkmingai išsiurbė.) Jis tąkart mane nuramino, pasakęs, kad cista dar nedidelė. Vis dėlto po kurio laiko liepė vėl pasirodyti.
Kai vėl apsireiškiau jo kabinete, cista jau buvo gerokai padidėjusi. Pradėjau prašyti, kad ją išsiurbtų. „O ne, tas siurbimas šiuolaikinėje medicinoje taikomas vis rečiau, galimos komplikacijos, todėl pakanka cistą stebėti.“ Aš nenusileidau – siurbkite, ir gana. Deja, gydytojas griežtai atsisakė tai daryti.
Kai susitikome trečiąkart, cista buvo dar padidėjusi ir jau pasidalijusi į pertvarėles. Medikas ant popieriaus lapelio nubraižė jos schemą, bandydamas labai subtiliai ir atsargiai paaiškinti, kad cista jau gali būti supyktibėjusi. Dėl visa ko pasiūlė apsilankyti VU Onkologijos institute Santariškėse, kur ir dirbo.
Ten man padarė magnetinio rezonanso tyrimą, naudojant kontrastą. Paaiškėjo, kad inksto pakraščiuose jo buvo šiek tiek susikaupę. „Nieko tokio, rimtos ligos nematau“, - maždaug tokiais žodžiais nuramino mane chirurgas. Vis dėlto ir jam, matyt, buvo neramu, nes sušaukė penkiolikos gydytojų konsiliumą. Kai už ilgo stalo susėdo penkiolika vyrų baltais chalatais ir aš, pasijutau, lyg dalyvaučiau paskutinėje vakarienėje. Ant sienos buvo pakabinta mano inksto nuotrauka.
Tai reikia operuoti ar ne? Dauguma manė, kad nereikia. „Na, o kaip nusiteikusi jūs?“ – pasiteiravo ir mano nuomonės. „Aš norėčiau, kad operacija būtų atlikta, ir kuo greičiau“. Mačiau, kad gydytojai apstulbę: „Visi maldauja, kad tik neoperuotume, o jūs prašote“. „Aš ne prašau, aš reikalauju, – sakiau. – Jei neoperuosite, atsigulsiu koridoriuje ant sudedamos lovelės ir gulėsiu, niekur iš čia neisiu“.
Maniškis gydytojas, pritrenktas tokio pacientės požiūrio, ėmė gąsdinti ir pasakoti, kad inksto rezekcija (dalies inksto pašalinimas chirurginiu būdu-Red.) – viena sunkiausių operacijų, kad jei chirurgas nesuspaudžia šio organo specialiais spaustukais, galima per dvi minutes nukraujuoti. „Tai suspauskite“, – pareikalavau. Jis atsakė, kad tai labai skausminga, ir po operacijos galiu blogai jaustis.
Mes dar ilgai grūmėmės žodžiais, ginčijomės dėl operacijos datos: jis atidėliojo, aš norėjau kuo greičiau. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai ne tik gydytojas gąsdino mane, bet ir aš jį. Nepasidaviau, ir galiausiai jis sutiko operuoti. Kai paskirtą dieną nuvykau į ligoninę, paaiškėjo, kad mane operuos kitas chirurgas, ne „maniškis“ – šis neva išvyko į komandiruotę. Nuėjau į jo kabinetą ir atidariau duris – jis sėdėjo už stalo. „Žinote, ką, daktare? – pasakiau. – Jūs užvirėte šią košę, jūs dabar ją ir srėbkite. Stebėjote šią situaciją nuo pradžių, priėmėte sprendimus, dabar jūs ir operuokite.“ Sutrikęs medikas pakštelėjo man į viršugalvį.
Žodžiu, pagaliau mane išoperavo. Gydytojas tikrai padarė viską, ką galėjo: taip skubiai pašalino dalį inksto, kad jo nereikėjo spausti tais baisiaisiais spaustukais. Kai po nakties reanimacijoje mane nugabeno į palatą, žvėriškai norėjau gerti, tačiau iš esmės man buvo galima tik laižyti vandenį.
„Noriu gerti“, – pareiškiau gydytojui. „Duokite jai vandens“, - liepė šis. „Tai kad įstatytas kateteris“, - nustebusi paprieštaravo seselė. „Išimkite“, - gūžtelėjo pečiais gydytojas. „Ką, šiandien, jau dabar?!” “Jau dabar”.
Pakraupusi seselė pakluso gydytojui ir išėmė kateterį. Išgėriau pusę stiklinės vandens. „Noriu kavos“, – įžūliai pareikalavau. Gydytojas, užuot pasibaisėjęs manimi, ramiai pasakė: „Gali išgerti. Pagal naujausius tyrimus, pacientams po tokių operacijų leidžiama net paragauti mažytį gabaliuką, pavyzdžiui, skilandžio, jei labai nori.“ Pasiėmiau iš piniginės du litus ir, stebint apstulbusiems giminaičiams ir seselėms, nužingsniavau prie kavos aparato.
Kava. Tai nebuvo mano kaprizas. Atrodo, kiekviena mano kūno ląstelė troško kofeino (šiaip nesu kavos maniakė, geriu vieną puodelį rytą, jei dieną tenka daug rašyti, išgeriu dar). Bet dabar atrodė, kad išgėrusi kavos iškart pasveiksiu. Taigi, vienoje rankoje nešdama maišelį, prikabintą prie iš pilvo išvestos žarnelės, kitoje – kartoninį puodelį kavos, kaip vaiduoklis grįžau į palatą.
„Vaikeli, kodėl tu ėjai, mes gi būtume atnešę“, – kalbėjo sutrikę tėvai. Aš tik šyptelėjau. Gerai žinojau, kodėl atsinešti tos kavos ėjau pati. Kažkur buvau perskaičiusi frazę: „Žmonės sveiksta skirtingai, ir nuo to paties operacinio stalo nulipa skirtingai. Svarbiausia – nepasiduoti“. Žinojau, kad vos imsiu dejuoti, gyvenimas pasirodys nebemielas.
Štai beveik ir viskas.
Nieko skanesnio už tą kavą gyvenime nesu gėrusi. Beje, laboratorijoje atlikti tyrimai parodė pirmą, ankstyvą vėžio stadiją. Jei nebūčiau kaip plėšri katė gynusi savo teisės į sveikatą ir gyvybę, kas žino, ar dabar nebūčiau po žeme. Nevaidinu herojės. Išvengiau baisiausių ligos pasekmių – dėl ankstyvos stadijos man nereikėjo kęsti švitinimo, nepatyriau jo sukeliamų kančių, nenuslinko plaukai.
Tik pastebėjau, kad Lietuvoje, norint išsireikalauti to, kas tau priklauso, reikia mokėti kelti skandalus. Todėl, kokia ligos stadija bebūtų, pirmiausia nepasiduokite. Žinoma, jei galite, jei dar yra jėgų.
Dabar reguliariai tikrinuosi onkologiniame. Mane prižiūri kitas gydytojas ir kiekvienąkart nepamiršta pasakyti, kad liga buvo pastebėta labai laiku. O kai susitinku mane operavusį chirurgą, jis kažkodėl neapsidžiaugia. Tikriausiai gerokai nervų jam prigadinau.
Atleiskite, Daktare. Aš tik labai norėjau gyventi.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
