Čia jau aš įrodysiu, kad tai – visiška nesąmonė.
Lietuvis yra krepšinio sirgalius tol, kol jam patogu apsimesti sirgaliumi. Ir šis pasaulio čempionatas neginčijamai tai įrodė.
Amžina vasara, saulė, jūra ir jos gėrybės restoranuose – mielai prašom, būtinai skrisiu į Gran Kanariją. Kas skrido su visa šeima, kas – su jaukia drauge, kas – tokios paieškoti. Ten lietuvių buvo trys tūkstančiai. Pasauliui per televiziją gražiai atrodė tas viešas mūsų meilės krepšiniui prisipažinimas.
Žiūrime toliau. Rinktinė Las Palmase padarė gal net daugiau, negu mes tikėjomės. Ta proga išgėrėme dar daugiau vyno ar romo, nei buvome užprogramavę savo kepenis. Garsiau nei savo kieme ar juolab per kovo 11-ąją išdrįsome pašūkavome „Lietuva“. Vakarui sklandžiai pereinant į paryčius susiradome daugiau tokių pat laikinų draugų. Mygtuką „answer“ telefone spaudėme išdidžiai: esu pasaulio čempionate, prarėkiau balsą, bet rėksiu ir rytoj.
Pirmoji vieta grupėje reiškė, kad kitą savaitę Barselonoje tikrai reikės rėkti dar garsiau: mūsų rinktinė turi pasakiškus šansus eiti gerokai toliau, negu būtume drįsę pagalvoti tada, kai Mantas Kalnietis skausmo perkreiptu veidu vartėsi ant parketo nelemtajame Zagrebe.
Vadinasi, visa pasišventusioji sirgalių armija turėjo ištikimai persikelti įkandin savo dievų ir dar pasipildyti į optimistus per savaitę atsivertusiais pesimistais. O iš tikrųjų trys tūkstančiai virto geriausiu atveju pora tūkstančių – ir tai jei skaičiuosi būdamas geros nuotaikos.
Aš neabejoju – tribūnų retėjimo metas būtų dar didesnis, jei ne Barselona. Ten iš Lietuvos tiesiai skrenda visi wizzairai ir ryanairai. Vėlgi buvo patogu: sakėte, suderinsite krepšinį su malonumu pabūti visiems šarmingoje Katalonijos sostinėje. Bet gi netiesa – Lietuvos rinktinė ir Barselonoje jums buvo priedas prie malonumo.
Lietuvos rinktinė tęsė žygdarbius ir štai atėjo tiesos valanda. Madride vyrai kovojo dėl bronzos. Taip, tik vienos rungtynės, bet kokios vertės! Krepšinio tauta turėjo mobilizuotis – visi keliai veda į Ispanijos sostinę! Mes įrodysime, kad laimime ne tik aikštėje, bet ir tribūnose! Dėl krepšinio mes pasirengę mirti!
Kur gi ne…. Mūsų, lietuvių, Madrido sporto rūmuose buvo taip apgailėtinai mažai, kad net bilietų perpardavinėtojai rusai spjaudėsi: b..t, nesitikėjome. Ir kas dabar paneigs, kad prancūzai laimėjo ne todėl, kad mes, neva ištikimieji sirgaliai, Madride likome tik sauja vietoj armijos, taip apleisdami savo rinktinę svarbiausio mūšio lauke?
Žinau, sakysite, kad būti sirgaliumi ten, kur žaidžia rinktinė – daugumai per brangus malonumas ir vertinant pinigais, ir savo laiku. Bet prisiminkite, kiek palikote Gran Kanarijoje ir nustokite apsimetinėti, lietuviai – ne krepšinį mes mylime, o save krepšinyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
