Mane pribloškė, kaip lietuviai priima ukrainiečius, juos myli ir padeda... Net Lietuvos ambasadorius padėjo gauti vizą pigiau ir asmeniškai išreiškė palaikymą. Lietuvoje susipažinau su nuostabiais žmonėmis, kurie palaikė mano berniuką ir kitus ukrainiečius karius.
Viešint Lietuvoje, mus pakvietė į baletą, kur šoko Ukrainos balerina Katerina Kistol, kuri, beje, yra savanorė ir padeda mūsų gynėjams. Eidami į šį renginį vaikinai apsirengė karines uniformas. Pamatęs ukrainietiškus antsiuvus, prie mūsų priėjo nepažįstamasis, parašė Igorį paspausti ranką ir palinkėjo mums sėkmės.
Ir tasai atvejis – ne vienkartinis. Daug nepažįstamųjų, sužinoję, kad mes ukrainiečiai, reiškė mums užuojautą, pagarbą ir linkėjo viso ko geriausio. Tai buvo praeiviai, paslaugų sferos darbuotojai ir kiti.
Bažnyčioje – kunigo dėmesys
Nepaprastą įspūdį paliko kelionė į Katalikų bažnyčią. Mus pakvietė į svečius šeima iš Kauno. Tai – paprasti žmonės, kurie lankė mūsų karius Lietuvos ligoninėse, tarp jų – ir mano vaikiną. Aš labai dėkinga Mišai ir Iraidai už svetingumą ir pagalbą.
Į Kauną mes nuvykome lapkričio 21-ąją – badmečio aukų atminimo dieną. Miša ir Iraida pranešė, kad vakare bažnyčioje bus meldžiamasi už žuvusius per badmetį.
Po pasivaikščiojimo po vakarinį Kauną atvykome į pamaldas. Su mumis buvo Ana – karo gydytoja. Nors mes ne katalikai ir nežinome jų apeigų ir ritualų, tikime, kad Dievas vienas ir nėra skirtumo, kur pastatyti žvakelę žuvusiųjų atminimui.
Pirmiausia dėmesį atkreipėme į pakylą, padengtą mėlynai-geltonu audiniu, aplink kurią degė žvakelės. Suprantama, mes iš karto priėjome ir taip pat įžiebėme žvakeles. Buvome sužavėti, kad čia žmonės meldžiasi už Ukrainą.
Kadangi nežinojome, kaip katalikai bažnyčioje elgiasi, kaip žegnojasi, mus iš karto pastebėjo. Taip pat ir katalikų dvasininkas, kuris priėjęs paklausė, iš kur mes. Ko gero, jis iš karto suprato, kad mes nekalbame lietuviškai, ir kreipėsi į Mišą su Iraida. Mūsų draugai paaiškino dvasininkui, kad mes iš Ukrainos, o Igoris – karys, ATO dalyvis. Dvasininkas priėjo prie Igorio ir ištiesė jam ranką kaip pritarimo ženklą.
Kuomet prasidėjo pamaldos, mes beveik nesupratome, apie ką kalba kunigas. Bet, išgirdę žodžius „Ukraina“, „revoliucija“, „Maidan“, supratome – mus remia. Labiausiai nustebino tai, kad už ukrainiečių tautą meldžiasi visa salė.
Pamaldų pabaigoje vėl išgirdome žodį „Ukraina“, o Iraida ir Miša pasakė, kad mus kviečia prie altoriaus. Igoris paėmė mane už rankos ir mes nuėjome. Kunigas kažką kalbėjo, visa salė pakilo ir visi meldėsi už mus, už Ukrainą... Vėliau Miša mums papasakojo, kad kunigas pranešė, jog patalpoje yra ukrainietis karys, kuris kovėsi už taiką Ukrainoje.
Kuomet pamaldos baigėsi, kunigas padėkojo mums, kad atėjome, o mes savo ruožtu padėkojome už paramą...
Nustebino barmeno poelgis
Tą patį vakarą su mylimuoju išėjome pasivaikščioti dviese. Nusprendėme pasėdėti jaukioje kavinėje. Nuėjome į sušio barą, bet sušio kainos nedžiugino, todėl paprašėme barmeno giros. Jos nebuvo, todėl paklausėme, kur artimiausias prekybos centras.
Barmenas noriai paaiškino, kaip ten nueiti. Jis pastebėjo Igorio ukrainietišką akcentą, mes patvirtinome, kad iš Ukrainos. Išsikalbėjome, buvo malonu girdėti palaikymo žodžius. Išėję iš baro, nuėjome į prekybos centrą, bet barmenas pasivijo mus ir dar kartą paaiškino, kaip greičiau nueiti.
Kai buvome jau visai šalia prekybos centro, greta sustojo mašina, ir vairuotojas pašaukė Igorį... Mes buvome nustebinti: vairuotojas – tasai barmenas iš sušio baro. Jis ištiesė Igoriui paketą: „Paimkit, prašau, nieko negalvokite, aš paprasčiausiai noriu jus pavaišinti.“
Mes kiek sumišome, visiškai nesitikėjome tokios pagarbos... Labai norėjosi padaryti ką nors malonaus tam barmenui, tačiau mes nieko kito nesugalvojome, kaip perduoti per Iraidą ir Mišą pasirašytą atviruką su padėkojimu...
Ačiū, brolyčiai lietuviai!
Kitą dieną važiavome iš Kauno į Druskininkus, kur įsikūręs mano vaikino reabilitacijos centras. Netikėtai pastebėjau ant vieno iš namų balkonų Ukrainos vėliavą.
Maža vėliavėlė plevėsavo ir ant kariškio Ramūno automobilio. Ramūnas rėmė ir padėjo mūsų vaikinams, kol jie buvo reabilitacijos centre. Su Ramūnu ir jo šeima mes labai susidraugavome. Patogus Igorio ir kitų ukrainiečių karių apgyvendinimas Druskininkuose – jo nuopelnas. Jis taip pat mums su mylimuoju padovanojo dovaną – mano buvimas Druskininkuose buvo visiškai nemokamas.
Ramūnas organizavo mūsų sužeistiesiems įdomias keliones ir visuomet į jas lydėjo, lankė beveik kiekvieną dieną. Buvome net jo nuostabios žmonos Jurgitos gimtadienyje. Dabar jo šeima – mūsų geri draugai, ir aš tikiuosi, kad jie atvyks pas mus į svečius Ukrainoje.
Kelionė į Lietuvą padarė man didžiulį įspūdį. Aš laiminga, kad galėjau pasimatyti su mylimuoju, kurio labai laukiu.
Dėkoju lietuviams už paramą. Ypatingą padėką norių pareikšti kariškiui Ramūnui ir jo šeimai. Mišai ir Iraidai iš Kauno, Eugenijui kuris pasitiko bei išlydėjo mane į oro uostą ir visiems nepažįstamiems lietuviams, kurie parėmė mus tokiu sunkiu mūsų šaliai metu.
Dėkoju jums, brolyčiai lietuviai! Šlovė Ukrainai! Šlovė Lietuvai!
Oksanos laišką Lietuvai išvertė Antanas-Juozas Krušnauskas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
