Gyvenamasis namas stovi visai greta didelės ir berods prestižinės gimnazijos. Kai pirkome butą, neatkreipiau dėmesio į šį faktą, o, pasirodo, veltui. Dabar jau suprantu, kad gyventi pirmajame aukšte tokiomis sąlygomis yra sunkiai protu suvokiama kančia.
Kol neteko akis į akį susidurti su besimokančių paauglių mase, į jaunimą žiūrėjau gana tolerantiškai ir net su atlaidžia šypsena. Na kas jų amžiuje nemėgo pašėlioti? Ir pati galėčiau suskaičiuoti keletą nuodėmingų poelgių. Kas iš mūsų nebandė paslapčia nuo tėvų užtraukti dūmą ar siurbtelėti alkoholio? Visi pereiname šį etapą.
Nesuprasdavau prakeiksmais besispjaudančių mokytojų, o frazė „koks baisus dabar jaunimas“ įvarydavo norą garsiai žiovauti. Juk tą pačią frazę žmonės kartoja dar nuo antikos laikų...
Bet dabar turiu pripažinti – buvau neteisi.
Žinote, stengiuosi nekišti nosies į lauką pertraukų metu, nes jaunimas masiškai traukia rūkyti ir traukia būtent į mūsų kiemą. Gimnazijos teritorijoje rūkoriai vaikomi, gaudomi ir baudžiami, o išėję už jos ribų traukia ten, kur patogiau. Patogiausia, pasirodo, mūsų namo vaikų žaidimo aikštelėje.
Visų pirma negaliu jų klausytis. Kiek tenka išgirsti, skamba vien necenzūriniai keliaaukščiai keiksmai, lietuviškas žodis – vos vienas kitas. Baubia ne savo balsais, aidi iš tolo. Negaliu vesti vaiko pasivaikščioti, nes nematau galimybės vedžioti jį užkimštomis ausimis, o kad prisigraibytų tokių šnekos perliukų tikrai nenoriu. Beje, taip garsiai reiškiasi ne tik vaikinai, merginų tikrai ne mažuma.
Visas plotas aplink pamėgtas rūkyklas nuklotas ne tik nuorūkomis ir sidro skardinėmis (jas šluojame krūvomis). Berods, šie jaunuoliai nežino, kam yra skirtos šiukšlių dėžės. Ne kartą ir ne du esu stebėjusi – ką beėstų, ką berytų viskas tuoj pat atsiduria jiems po kojomis. Po kiekvienos pertraukos, ypač šiltesniu metų laiku, popiergalių ir bulvių traškučių pakelių lieka vežimas.
Būtų gerai, jei paliktų po savęs tik tiek. Be jokios gėdos ramiai šlapinasi namo pakampėse. Tiesa, veidus visada prisidengia kapišonais, bet tik veidus. Visa kita ramiai išstatyta viešai apžiūrai. Vargšė moteris, kuriai tenka tvarkyti mūsų kiemą, nes taip vadinami gimnazistai nepasigėdina pridergti po laiptais, po balkonais ar gėlynuose tiesiai po langais. Kartais net neįmanoma užlipti iki lauko durų, smarvė nosį riečia.
Kartais, nelygu kokia mėnulio fazė, jie tampa visiškai nesutramdomi, net stebiuosi iš kur jų elgesyje tiek neapsakomos gyvuliškos agresijos. Pernai žiemą pasislėpę už kieme priparkuotų automobilių mėtė sniego gniūžtes ir akmenis į žmones, atėjusius iki konteinerių išmesti šiukšlių.
Žinote, vienąsyk neapsikentusi iškviečiau tiems rūkoriams policiją. Kantrybė trūko, kai pro langą pamačiau vieną jau beveik suaugusį jaunuolį ramiausiai viešai besišlapinantį smėlio dėžės viduryje, kitiems pritariančiai staugiant. Kol pareigūnai atvyko, pertrauka baigėsi, ir apie tai, kad būtų galima juos sugaudyti ar nors minimaliai nubausti, negalėjo būti net kalbos.
Kaimynai atsisako su visu tuo turėti ką nors bendro. Ne, jie nėra patenkinti, bet bartis su ta gauja nė vienas nenori. Kieme stovi automobiliai, dažnai vaikšto vaikai. Maža kas šaus nebaudžiamais besijaučiantiems gimnazistams į galvą. Automobiliai jau ne sykį buvo subraižyti ir veidrodėliai nulaužyti, tiesiog išlupti su viduriais. Visa tai vyko naktį, būtent po to, kada kaimynai pasiskundė gimnazijos vadovybei. Būtent tų tiesos ieškotojų automobiliai ir nukentėjo.
Dabar pradedu suprasti visus, kam ta jaunimo savivalė gerokai įgriso. Manau, jei santykiai tarp suaugusių ir mokyklinio amžiaus jaunuolių ir toliau liks tokie iškreipti, kada yra tik teisės ir dar daugiau teisių, o pareigų ir atsakomybės - nulis, sulauksime tokių laikų, kada jie ne tik dergs kiemuose, bet dar ir ramiai paliks krūvas svetimuose butuose, tiesiai ant kilimėlio.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
