Tarp kita ko autorius rašo: „Lenkijoje teisinė bazė sutvarkyta taip, kad joks lietuvis nepakliūtų į Lenkijos Seimą“.
Netiesa, kad Lenkijos rinkimų įstatymas nepalankus tautinių mažumų kandidatų atžvilgiu. Lenkijos įstatymai garantuoja pozityvius veiksmus, kai kalbame apie mažumų atstovų kandidatavimą parlamentinėse rinkimuose. Per rinkimus tautinių mažumų padėtis Lenkijoje yra geresnė nei kitų rinkimų komitetų. Priėmus 1993 m. gegužės 28 d. rinkimų į Seimą įstatymą, buvo panaikinti visi apribojimai užregistruotų tautinių mažumų organizacijų rinkimų komisijų atžvilgiu, nors politinių partijų atžvilgiu buvo įvestas visuotinis 5 proc. rinkimų slenkstis (5 str.).
Ši ypatinga tautinių mažumų Lenkijoje atžvilgiu privilegija buvo patvirtinta ir kitais metais. Išlyga dėl tautinių mažumų išliko ir naujojo 2001 m. balandžio 12 d. rinkimų į Lenkijos Respublikos Seimą ir į Lenkijos Respublikos Senatą įstatymo 133 str. Nuo 1989 m. kiekviename demokratiniu būdu išrinktame Seime yra tautinių mažumų atstovai. Šiame Seime taip pat yra keletas tautinių mažumų atstovų, pasiryžusių dalyvauti rinkimuose pagal bendratautinių partijų sąrašus, pvz. Eugeniusz Czykwin (baltarusių mažuma).
Lietuvių mažumos atstovų nėra Lenkijos Parlamente, tačiau ne dėl Lenkijos teisinės bazės trukumų (kurių straipsnio autorius nesukonkretina), o dėl šios mažumos rinkimų komiteto nebuvimo. Lyginant Lenkijos ir Lietuvos rinkimų teisės sistemas, matosi pagrindinis jų skirtumas: Lietuvoje tautinių mažumų komitetų atžvilgiu taikoma 5 proc. rinkimų slenksčio įveikimo prievolė.
Autorius rašo: „Lietuva vykdo tarptautinę tautinių mažumų konvenciją dar geriau nei Lenkija, nes ją ratifikavo be jokių papildomų išlygų, kai Lenkija jų prikabino net dvi“.
Dvi Lenkijos deklaracijos, pateiktos konvencijos ratifikavimo metu, neturi jokios įtakos konvencijos nuostatų vykdymui, kadangi tai yra: 1) legalios mažumos apibrėžimo dokumente nebuvimas; 2) kiti Lenkijos tarptautiniai įsipareigojimai tautinių mažumų teisių apsaugos srityje. Išlygų pateikimas dokumento ratifikavo metu neturi įtakos pagrindinių konvencijos nuostatų vykdymui Lenkijoje, tame tarpe tautinių mažumų teisių kalbos srityje. Be to, būtina paminėti, kad 3 išlygas ratifikuotos tautinių mažumų konvencijos atžvilgiu pateikė Latvija, 1 - Estija.
Autorius teigia: „Lenkijos valdžios įniršį sukėlė žinia, kad Lietuvos Žmogaus teisių stebėjimo institutas „Žmogaus teisių šauklio“ nominaciją suteikė užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui“.
Lenkijos Respublikos valdžia gerbia ir labai aukštai vertina Pono Ministro L. Linkevičiaus įnašą į Lietuvos Respublikos daugiašalių ir dvišalių santykių formavimą, dėlto A. Lapinsko žodžiai apie „Lenkijos valdžios įniršį“ yra melagingi ir tai yra bandymas sunkiai manipuliuoti Lietuvos skaitytuoju.
Norėčiau išreikšti apgailestavimą, kad tai jau eilinis Pono A.Lapinsko straipsnis, pilnas netikros informacijos ir insinuacijų Lenkijos atžvilgiu, vienareikšmiškai siekiantis suformuoti neigiamą draugiško ir konstruktyvaus kaimyno bei ištikimo sąjungininko, kokiu Lietuvos Respublikos atžvilgiu yra Lenkijos Respublika, įvaizdį.
Autorius yra Lenkijos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikoje
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
