Juokingiausia, kad kitiems paklausus aš ne tik pasakydavau tą automatinį standartą: „Tiesiog buvom mirtinai nesuderinami“, bet ir pati ilgą laiką juo tikėjau. Ne taip seniai man atsivėrė akys, kur galbūt buvo tie pagrindiniai nesuderinamumai. Gale teksto paaiškinsiu, kodėl apie tai rašau ir kas čia man atrodo svarbu.
Trečiaisiais (maždaug) metais prasidėjo vyro pastabos ir priekaištai dėl...
Darbo. Nedirbu kontoroje nuo 8 iki 17 val., apskritai esu ne grafikinė asmenybė. Dirbu menų srityje ir kartais turiu dvi laisvas savaites, kada galiu visiškai pasinerti į buitį, skalbti, gaminti ir net kojines adyti, o kartais mėnesiui beveik dingstu ir namo pareinu tik pernakvoti, o ir tai ne visada (turiu studiją, kurioje užsidirbusi iki nakties kartais lieku ir pernakvoti).
Daugeliui toks gyvenimo būdas būtų nepriimtinas, bet aš už to daugelio ir netekėjau; vyras, vesdamas mane, žinojo, kokia aš, kaip dirbu. Mano darbu net žavėjosi, kūrybiškumą įvardijo kaip vieną priežasčių, kodėl mane įsimylėjo. Ir staiga tai pradėjo netikti.
Per vėlai grįžtu, esu nešeimyniška, tam tikrais laikotarpiais gyvenu tik darbu... „Kodėl negalėtum būti kaip Marytė/Kazytė/Onutė, išeiti ryte į kontorą ir grįžti popiet, vakarieniaut visad kartu ir turėti skalbimo/lyginimo ir kitų pareigų dienas, ir pramogoms skirtus savaitgalius?“, — šis priekaištas niekad nebuvo taip tiksliai suformuluotas ir išsakytas garsiai, bet paralelėmis ir užuominomis jis skambėjo kiekviename mūsų „darbas – namai“ konflikte.
Bendravimo. Niekad nesupratau moterų, lipančių savo vyrams ant galvų. Su draugėm juokėmės ir juokiamės iš bobų, draudžiančių važiuoti į žvejybą ar zirziančių pasiimti kartu, kai vyras išeina su draugais. Neturiu mados „sulipti“ su partneriu, atvirai pavyduliauti ar kitaip ėsti vienas kitam nervus. Dar vienas bruožas, kurį maniau esant pliusu...
Bet, o štai ir vėl ta pačia nata prasidedantys konfliktai: „Kodėl negalėtum būti kaip Marytė/Kazytė/Onutė, kuri Marijono prašo savaitgalį leisti kartu/Kazio neišleidžia į firmos balius/Jonui flirtuojant pavydi? Jie bent jaučiasi reikalingi, mylimi“. Man šitas priekaištas absoliučiai vaikiškas: tarsi nuo zirsimo priklauso kito poreikis? Tai vaikai maži zirzia, kai mamos reikia — nei jis vaikas, nei aš mama. Bet ne apie tai, kuris buvom teisus; tiesiog bandau nupasakot situaciją.
Išvaizda. Kaip požiūris į gyvenimo būdą, taip ir požiūris į išvaizdą pasikeitė. Tai, ką pirmus dvejus metus vadino originaliu stiliumi ir žavėjosi asmeniniu stiliaus pojūčiu, laikui bėgant tapo nepatrauklu. Turiu aš labai asmeninį stiliaus pojūtį ir kvarbatkom manęs neaprengs.
Dažniausiai dėviu plačius vyriškus marškinius, siauras kelnes, stambius batus, minimalistinius papuošalus ir švarkus. Vyro staiga atsiradęs noras, kad būčiau kaip kitos, šįkart buvo persisunkęs mini sijonų, perdėm aptemptų suknelių, gilių iškirpčių, ryškių spalvų, bliuzgančių papuošalų, ilgų a la „VS angel“ plaukų ir „so on, so on, so on“...
Iš esmės visos šitos trys konfliktų sritys tilptų ir į vieną priekaištą: „Kodėl tu ne tokia kaip visos??!“. Man reikėjo labai daug laiko, kad tą suprasčiau. Trejus metus po skyrybų buvau viena, net į pasimatymą nenorėjau nueiti, atrodė, bloga nuo visko. Kol pagaliau supratau, kad tai kompleksai. Kad galiu išoriškai pasitikėt savim kiek noriu, bet kai santykiai išyra ir žmogus, kuris vedė MANE staiga manęs TOKIOS nebenori, visai kas kita.
Dabar rašau apie tai, nes po Naujų metų susitikau buvusį vyrą šventiniam pasibuvime! Ir jis, kiek išgėręs, pasakė, kad daug ko turėdamas nevertino. Atsivėrė turbūt daugiau negu norėjo, bet išgirdau ir kad moterys, turėtos po to, baigė užėst su kontrole ir pavydu, ir nurengt neįdomu, kai labai atvirai mergina apsirengus, žodžiu, išgirdau viską, nuo ko savivertė pakilo.
Iš kitos pusės, po trejų metų, kai kažkaip iššifravau, kas ten buvo įvykę ir kai pradėjau vėl susitikinėti, supratau ir daug svarbesnį dalyką. Kad mano savivertė neturi nuo nieko priklausyti. Kam reikia būt kaip visos ir kas tos visos? Nejaučiu pagiežos ar džiaugsmo, kad buvusio vyro balse išgirdau daug apgailestavimo, tiesiog tai mane inspiravo išsisakyti šiuo tekstu ir galbūt tai, jog grubiai sakant, likau savimi, o jis gailisi, suteiks išdidumo kitoms moterims.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
