Pavyzdžiui, mano atsiųstose nuotraukose matosi, kaip mano sūnus atsigulė, o ožkos stengėsi tiesiog prisiglausti prie jo. Negana to, visa banda atsigulė kartu – pamatė, kad piemuo nuėjo miegoti, tai ir visa banda atsigulė.
Su Morka – nors po Palangą vaikščiok
O viskas prasidėjo nuo to, kad ieškojau geros veislės ožio. Kartą, važiuodama keliu, pamačiau šalia sodybos pririštą gražuolį. Tai buvo dar nedidelis alpinis ožiukas. Su juo ganėsi ir graži didelė beragė ožka.
Užėjau pakalbinti namo šeimininkės. Sužinojau liūdnas naujienas. Neseniai mirė jos vyras, kuris augino, rūpinosi ožkomis. Kadangi pati šeimininkė buvo ligota moteris ir negalėjo jomis pasirūpinti, sūnus patarė visas parduoti.
Amžiną atilsį šeimininkas buvo protingas ūkininkas, turėjo daug ožkų, kurios davė daug pieno, taip pat buvo įsigijęs tą mano nužiūrėtą ožį tolimesniam ožkų veisimui. O ožys buvo ne paprastas – prancūzų kilmės, su dokumentais.
Kadangi ožkos buvo geros sūnus netruko jas parduoti, liko ožys ir jau beveik dvejų metų ožkaitė, kuri buvo dar niekada neturėjusi ožiukų ir dar neduodavo pieno. Ji buvo tikrai įspūdinga, tačiau, aišku, kam ji reikalinga jeigu dar negausi iš jos pieno.
Kaip papasakojo šeimininkė, tos ožkaitės motina – grynaveislė alpinė ožka su dokumentais, o tėvas – irgi su dokumentais žaneno veislės ožys.
Aš nupirkau iš jos ožį ir parlėkusi namo pradėjau skambinti savo kolegėms ožkininkėms, ar katra nenori ožkaitės. Tik už 100 Lt. Tačiau nepanoro nei viena, pas visas pilni tvartai.
O man iš galvos vis neišeina ta ožkaitė, tačiau neturėjau atliekamų pinigų. Paskambinau seseriai ir pasakoju, kad mačiau gražią ožkaitę, tačiau neturiu pinigu jai nupirkti.
Sesė sako: „Kiek? Tuoj pat atvešiu pinigus, paimk tą ožką.“ Netrukus atvežė pinigus ir aš jau lekiu pirkti ožkos, o tuo pačiu galvoju, kad tik dar rasčiau, kad tik dar nebūtų pardavę.
Kai tik įėjau į kiemą, mane su šypsena pasitiko ligoniukė šeimininkė. Pasakiau, kad noriu pirkti paskutinę jos ožką, o ji ir sako: „Buvo atvažiavę kupčiai, bet aš jiems nepardaviau ir dabar labai džiaugiuosi, kad į geras ir mylinčias rankas pateks.
Taip atsirado mūsų kieme Morka. Vardą tokį gavo dėl to, kad kailis buvo ryžo atspalvio. Tai buvo labai intelektuali ožka, rami, didinga. Ji eidavo šalia, nesistumdydama, nesimušdama su kitomis. Mes net sakydavom, kad su tokia ožka gali vaikščioti ir po Palangą, net pavadžio nereikia.
Tačiau labiausiai ji nustebino mane, kai atsiradus ožiukams ji ėmė duoti net po 7 litrus pieno. Tai buvo įrodymas, kaip tau grįžta įdėtas triūsas, kai ožkaitė – gerų genų, gerai užauginta ir neskubėta ją sukergti. Buvau dėkinga buvusiam jos amžiną atilsį šeimininkui.
Skaudi Danės šeimininko dalia
Kažkada grįždama iš sodų bendrijos „Dituva“ prie Rimkų geležinkelio matydavau besiganančias ožkas. Tai prisiminusi, sėdau į mašiną ir nuvažiavau į Rimkus. Užėjau į vieną kiemą, paklausiau – gal žino kas turi ožiukų parduoti. Man nurodė vieną namą. Užėjau.
Išgirdau liūdną seno žmogaus istoriją. Žmona prieš mirtį visą turtą palikimu užrašė savo sveikam sūnui, kuris dabar liepia savo tėvui ir su juo gyvenančiam ligotam invalidui broliui išsikraustyti. Jau žmogelis nebegalės auginti ožkelių, todėl parduoda. O tos ožkelės irgi kilmingos, nes kažkada ten gyveno žmogus, kuris buvo parsivežęs gerų ožkų iš Rusijos.
Nupirkau aš brolį su sese, tiesiog ant rankų nunešiau į mašiną ir sudėjau į dėžę. Jie buvo 2 menesių amžiaus. Pati netikėjau, kad užaugusi mano Danė stabiliai duos penkis litrus pieno. Negana to, ji tapo visos bandos atamane, nors ir beragė.
Retai kada parodydavo savo storą balsą, tačiau jeigu kas nepatikdavo, tai ji kalbėdavo – galėdavai suprasti jos nepasitenkinimą. O kadangi ragų neturėjo, tai kąsdavo. Aš žiūrėdama į ją džiaugdavausi, kad tada ją nupirkau. Tiesiog išgelbėjau, nes būtų papjovę, net nežinodami kokia vertinga ožka.
Trikojė žinojo kaip gydytis
Išgelbėjau ir Mešką. Radau skelbimą, kad parduodamos melžiamos ožkos. Nuvažiavau pažiūrėti. Bekalbant šeimininkas man rodo į vieną didelę baltą beragę ožką ir sako, kad ji bergždžia, kad yra didelė ir bus daug mėsos. Pradėjau prašyti, kad man ją parduotų. „Kam tau ji reikalinga bepienė?“ – paklausė. Net pati nežinojau ką atsakyti, suplojau 200 Lt ir galvoju – kas bus, tas bus.
Mano bandoje ji atsigavo, juk jos ganėsi didžiulėse pievose nepririštos, laisvos. Atėjus rudeniui, visoms ožkoms jau buvo pasibaigusi ruja, o Meškai dar nieko. Nupirkau vaistų, kad paskatinčiau rują, ir gavau rezultatą. Vedėsi viena iš paskutinių, bet kai pamačiau tešmenį, net išsižiojau. Didžiulis kibiras, per viena melžimą daugiau nei trys litrai. Gerai padariau, kad išgelbėjau nuo skerdiko rankos.
Trūksta Lietuvos žmonėms kantrybės auginti ožkeles, daug jų nugalabija, nes auginti sunku, o rezultatas greitai neateina.
Mano ožkos apeidavo visus krūmus – padykėlės. Kartais ganykloje jų nematydavau, bet užtekdavo tik pašaukti!!! Vaje, kaip dramblių kaimenė atlėkdavo.
O nuo jų nė kiek neatsilikdavo Danės dukra trikojė. Geru žodžiu miniu Klaipėdos rajono veterinarą Šarūną Nenartavičių. Nepasijuokė kai atvažiavom su ožkyte ant ranku prašyti pagalbos. Mažoji įkišo koją į ėdžias ir nusilaužė ją. Kitas pasakytų – ožka ne gyvulys, net nesiterliotų. O Šarūnas atliko operaciją, amputavo kojytę. Pinigų net neėmė, tik už vaistus sumokėjom. Tačiau jokių garantijų nedavė, nes juk gyvuliukas tvarte gyvena, neapsaugosi nuo infekcijos.
O mažoji lyg žinodama, kur jai reikia gydytis, įlindo į rūkyklos pakurą ir gulėdavo ant pelenų. Kai pašaukdavai, išlįsdavo suodina kaip velnias. Tačiau kojos likutis sėkmingai sugijo ir užaugo graži panelė. Ir kaip ji suspėdavo visur kartu su banda, man ir dabar neaišku.
Panda cirkininkė
Šalto kovo pradžioje paskambino pažįstama iš Šilutes ir pasakė, kad kaimyno ožka atsivedė keturis ožkiukus. Jeigu nori – atvažiuok pasiimti, nes vaikų prie ožkos neleis. Net abejonių nekilo nevažiuoti. Žinojau, kad tik gimusių ožkiukų gyvybė kabo ant plauko, reikia skubėti.
Nuvykusi matau liūdną vaizdą: ožka pririšta gailiai žiūri į toliau kažkokiu skarmalu užmestą šlapių, net nenulaižytų ožkiuku krūvą. Paprašiau leidimo pašildyti ožkos krekenas ir su vaikišku buteliuku pamaitinom leisgyvius ožkiukus, tada sukroviau šiltai į mašiną ir greičiau namo.
Kadangi gyvuliukus reikėjo maitinti kas 4 valandas, tai šio darbo ėmėsi ir mano mažasis sūnus. Jo pareiga buvo maitinti augintinius grįžus iš mokyklos, kol tėvai darbuose. Visa šeima prakutusiems ožkiukams rinkom vardus, net juokas ėmė, kokie jie buvo panašūs į pandas. Tai ir pavadinom Pandomis.
Tai viena Panda buvo tiesiog cirko artistė. Su ja pradėdavau žaisti slėpynes, tai visa banda įsijungdavo, tada išeidavo jau gaudynės.
Turėjau daug ožkų, visos turėjo vardus ir savo charakterius. Ožka – nuostabus gyvūnas, tik reikia juo rūpintis. Ji tikrai tau atsidėkos savo prieraišumu, ištikimybe, supratimu. Ji tau ir rankas palaižys ir galvą prie tavęs priglaus.
Ožkos turi būti laisvos, nerišamos, tada jos bus protingos. Jos – kaip ir šunys intuityviai jaučia gerą arba blogą žmogų. Būtų gerai, kad Medinės ožkos metais žmones daugiau sužinotų apie ožkų auginimą, apie jų duodamą naudą ir neišmatuojamą malonumą jas auginant – juk jos gali būti geriausi draugai. Mano padykėlės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
