Vasario 9 rodyta laida „Yra kaip Yra“ sukėle labai prieštaringus jausmus. Eilinį sykį teko nusivilti – nejau pašnekovai į laidą kviečiami tik tam, kad juos galėtų paprovokuot ir pasityčiot? Atsakymą žinau... Numanau, kad protingas ir išsamiai atsakantis į klausimus žmogus greičiausiai netiktų laidos formatui.
Ir visgi norėtųsi priminti, kad islamas yra viena iš trijų svarbiausių monoteistinių religijų. Mes tikime pranašu Jėzumi, Moze, Nojumi, Abraomu ir daugeliu kitų, minimų Biblijoje, tikime angelais (angelas Gabrielius apreiškė Koraną), tikime paskutiniąja teismo diena.
Tikiuosi, visi lietuviai katalikai puikiai žino istoriją, kai pranašas Abraomas turėjo paaukoti savo sūnų Izaoką Viešpačiui, bet Dievas jo pasigailėjo ir atsiuntė avinėlį. Aš šią istoriją perskaičiau dar būdama mokinė vaikiškoje Biblijoje. Taigi, pati didžiausia musulmonų šventė ir vadinasi Avinėlio aukojimo švente (Eid), per kurią pagal galimybes yra paskerdžiamas ėriukas, minint begalinį Dievo gailestingumą.
Pagal Koraną, kaip ir Biblijoje, Dievas pirmiausiai sukūrė Adomą ir Ievą, o Marija susilaukė vaiko būdama nekalta. Esu skaičiusi Bibliją, nes buvau tikinti. Dabar skaitydama Koraną puikiai prisimenu tas pačias istorijas, todėl tai nėra kažkoks radikalus tikėjimo pakeitimas. Tiesiog tikiu tuo pačiu, kuo ir anksčiau, plius paskutiniuoju pranašu Mahometu (tebūna jam taika ir ramybė) bei seku pakeitimais, kurie buvo jo nurodyti per perdavimus.
Labai norėtųsi, kad prieš ieškodami skirtumų ir pykčio priežasties, pradėtume pažinti šia religiją nuo panašumų. Ir jei išgirstate, kad musulmonai tiki Alachu, supraskite, kad tai yra tas pats vienas Dievas, tiesiog žodis Dievas arabų kalba yra Alach. Juk jei lietuvis lietuviškoje laidoje pasakotu, kad „Lithuania yra labai graži šalis“, mes nepagalvotume, kad šnekama apie kažkokią kitą šalį, o ne Lietuvą.
Žinau, kad po straipsniu pasipils daug komentarų, kuriuose bus liejama neapykanta ir pagieža iš serijos „štai dar viena parsidavėlė, išdavusi savo šaknis, tautiškumą“ ir panašiai, ir taip toliau. Puikiai įsivaizduoju būsimų komentarų turinį, todėl jų tikrai neskaitysiu, tačiau iš anksto atsakau į jūsų klausimus.
Taip, esu savo noru pakeitusi religiją, nes skaičiau, nes domėjausi, nes man to reikėjo ir religijos mokiausi ne iš vyro. Jo šalies kultūros neperėmiau ir nežadu, esu vis dar ta pati lietuvaitė ir ja liksiu, patinka jums tai ar nelabai.
Jei gyvenimas nesusiklostytų su dabartiniu vyru, tada neieškočiau jokio kito, tačiau skaros nenusiimčiau, maldų neatsisakyčiau ir toliau likčiau musulmone.
Ne, per daugiau nei dešimtmetį trunkančią mūsų santuoką vyras nė karto nepakėlė prieš mane rankos ir niekaip nesmurtavo.
Ne, jis neturi nei antros, nei trečios žmonos.
Ne, nebijau, kad vieną dieną jis mane išsiveš į savo šalį ir atims vaikus. Jo šalyje jau gyvenome, tačiau grįžom atgal į tą Europos šalį, kurioje ir susipažinome.
Taip, aš galiu dirbti, galiu išeiti iš namų, galiu vakare neparuošti vakarienės ar nesutvarkyti namų.
Ne, mano dėka jis negavo jokios vizos ar dokumentų – legaliai gyveno Europos Sąjungos šalyje jau iki mūsų pažinties.
Taip, aš esu laiminga ir to paties linkiu jums visiems, ameen.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
