Valdo pasakojimas, kurį jis atsiuntė skilčiai „Bendraukime“:
„Praėjusį savaitgalį turėjau garbės vėl pabendrauti su buvusiu bendradarbiu, šešėlinio pasaulio atstovu. Jį pavadinkime Aurelijumi. Turėdamas laiko savaitgalį pasikviečiau jį į svečius kaip seną pažįstamą.
Aurelijus – ne tik buvęs bendradarbis, kuris noriai talkindavo norvegų sandėliuose, bet ir asmuo, kuris žino daug šešėlinio pasaulio vingrybių norvegų žemėje.
Taigi, patogiai įsitaisėme mano svetainėje, ant stalo padėjau lietuviškos ruginukės, kurią Aurelijus labai mėgsta, ir pradėjome klausimų ir atsakymų maratoną. – Kaip tau, Aurelijau, pavyko užmegzti ryšius su tuo šešėliniu pasauliu? – Kai Šiaulių tardymo izoliatoriuje sėdėjome, tai ir susipažinome. Kai atvykau į Oslą, sutikau mieste savo buvusius draugus ir taip vėl pradėjome bendrauti.
– O ką jie čia veikia? Kuo užsiima?
– Nuo rusiškų cigarečių prekybos iki teisingumo įgyvendinimo. – Kokio teisingumo? – Padeda motinai už solidžią sumą atsiimti vaiką iš tėvo, kuris neretai nevertas vadintis tėvu. Kartais iš vietinių (nors juos nelabai vadintum vietiniais, o atklydusiais iš posovietinės erdvės, Afrikos bei Azijos) vagių atsiimti pavogtus daiktus ir taip toliau. – Minėjai, kad padeda susigrąžinti ir vaikus. Kaip tai vyksta?
– Visai paprastai. Nuvažiuoji pas tėvą ar motiną (žiūrint kas užsako), pakiši užsakovo surašytą ir pasirašytą laiškelį ar garso įrašą, priėjęs prie vaiko pasakai, kad važiuosime pas mamą ar tėvą, ir vaikas nesipriešindamas su šypsena sutinka važiuoti. – O tėvas ar motina neprieštarauja?
– O ką jie padarys 2 kvadratinių metrų mulams? Juos net Norvegijos policija bijo pajudinti. Nebent susirenka penki prieš vieną, tik tada vargais negalais nuveža į areštinę.
– Bet tėvas ar motina gali nueiti pasiskųsti Norvegijos teisėsaugai.
– O, manai, išdrįs? Kai norvegai ar švedai sužinos (mat pagalbininkai veikia abiejose sienos pusėse), kad vaikas mėtomas ir vėtomas tarp tėvų, garantuotai jo neteks. Ta baimė ir laiko, ir tėvai nesikreipia į teisėsaugos institucijas.
Greičiau tėvas vėl atsiims vaiką, pavyzdžiui, laikinai sugrįžęs pas buvusią žmoną, nei kad vaiką žvejos iš visokių norvegiškų ar švediškų valdiškų įstaigų. – O daug tokių tėvų būna, kad vaiką bando pasiimti pasitelkę asmenis iš šešėlinio pasaulio?
– Pasitaiko, bet nedažnai.
– Kai dabar kilo skandalas dėl vaikų grobimo, ar buvo užsakymų, kad vaikus pagrobtų iš įtėvių ir grąžintų tikriems tėvams?
– Pirmiausia, ponaiti, tie vaikai ne grobiami, o sugrąžinami tikriems tėvams, čia grobia vaikus tik skandinavai, jeigu ką. Mes tai vadiname teisingumo atkūrimu. O šiaip yra pasitaikę tokių užsakymų. Bet aš nesu šio žaidimo dalyvis. – Kodėl apie tavo draugelius nieko nežinome? Spaudoje apie juos neskaitome?
– Hmmm. Gal motinos tyli kaip pelės po šluota ir džiaugiasi, kad joms buvo sugrąžinti vaikai, nesireklamuoja, nes nenori problemų. Todėl ir nėra jokių atgarsių. Tačiau vienas veikėjas yra aptikęs norvegų spaudoje, kad iš tokių ir tokių įtėvių dingo vaikai. – O pačiam teko sudalyvauti?
– Kaip čia pasakius. Pats operacijos nevykdžiau, bet buvau stebėtojas. – O kaip vaikai nuvežami į Lietuvą?
– Įvairias būdais. Ir su jachtomis nuo Norvegijos ar Švedijos krantų. Ir per sieną tenka pervesti vaikus iš Norvegijos į Švediją, nes siena kiaura kaip rėtis. Vienas toje sistemoje veikiantis veikėjas pasakojo, kad per sieną vaiką vežė skalbyklėje, mat tas gudrutis turėjo verslą – naudotos buitinės technikos gabenimą į Lietuvą. Kaip jis tą vaiką į skalbyklę sugrūdo, velniai žino. Nebent ją praardė. – O vaikai nesipriešina?
– Ką tu, vaikas džiaugiasi ištrūkęs iš tokių „globėjų“. Ir pati kelionė vaikams būna labiau linksmas nuotykis.
– O kaip vėliau grįžtate į Lietuvą?
– Dažniausiai tenka vaiką perduoti jachtininkams nuo Švedijos ar Suomijos krantų. Tiesiog mašina sustoja atokiame paplūdimyje ir prietemoje prie kranto priartėja pripučiamoji valtelė, o po to nusidangina iki jachtos ar kokio sutarto laivelio ir plaukia į Lietuvą ar Latviją. O po to Latvijoje ar Lietuvoje prie kranto laukia tikri tėvai ir tada nuskamba: „Valio!“
Tiesa, teko girdėti, kai vaiką paėmė iš Švedijoje gyvenančio tėvo ir gabeno į Lietuvą motinos užsakymu, reikėjo daryti didelį lanką per visą Švediją į Suomiją ir po to keltu iš Helsinkio į Taliną. O Taline motina jau laukė su džiaugsmo ašaromis.
– O tie lietuviški geruoliai tik lietuviams padeda? – Ne visai, padėdavo ir latviams bei rusams. Rusams lengviau padėti, nes Norvegija ribojasi su Rusija. Tad mano pažįstamiems teko vaiką gabenti į Norvegijos šiaurę, o ten per Rusijos sieną patys pasieniečiai suinteresuoti už pinigus pervesti vaiką pas tėvus.
– Ar teko bendrauti su rusais, kurie atlieka šį darbą?
– Yra tekę. – Kaip rusai dirba?
– Jie dirba stačiokiškai, tiesmukiau. Pasakojo man Valera, kaip vadavo vaiką iš įtėvių gėjų šeimos.
Pasibeldė į duris, atidarė vienas iš „tėvų“ ir klausia jo: „Kuo galime padėti?“
O jis: „Atvažiavau pasiimti, kas jums nepriklauso.“
Tie bandė uždaryti duris jėga, o tas mulas kaip pastūmė, tai tėvelis iškart atsisėdo ant grindų.
Įėjęs į kambarį Valera šūktelėjo: „Artiom, ty zdes!?“ (liet. Artiomai, tu čia?)
O tas: „Da!“ (liet. taip)
Tuomet Valera ištarė: „Davai k mame.“ (liet. važiuojam pas mamą)
Tad jokio raginimo nereikėjo – net savo daiktų nesusirinkęs ir nuskuodė į Valeros automobilį. O stambus išvaduotojas priėjo prie įtėvių ir pagrasino: pakviesite policiją, užmušiu visus.
Žodžiu, norvegai bijo net garsesnio žodžio. – O kaip toliau viskas vyko? – Paprastai. Nuvežė į šiaurę, o po to per sieną – su Rusijos pasieniečių pagalba. Šiaip rusai geriau pasikaustę toje srityje.
– Kuo?
– Atsiimtus vaikus skraidindavo ultralengvu lėktuvu arba tarsi kokią kontrabandą su žuvimis.
– O kaip neįkliūva?
– Na, tarkime, lėktuviukas skrenda labai žemai, kad nepakliūtų į lokatorių lauką. Vienas taip skraidino vaikus su motorizuotu sklandytuvu, bet išsitaškė Rusijos pusėje. Mat už kažko užkliuvo skrisdamas pažeme.
Teko girdėti iš rusų ir kuriozinių situacijų. Antai kaip vaiką pervežė žuvų skyriuje.
– Kaip?
– Kaip ir visi kiti, vaikas buvo atimtas iš šeimos ir atiduotas įtėviams. Tėvai prarado viltį ir kreipėsi į Rusijos banditėlius „dielovarus“, o tie ir suorganizavo vaikui kelionę namo.
Viskas vyko maždaug taip: sutartu laikus, kai vaikas jau buvo išvaduotas iš globėjų, iš Norvegijos turėjo išvažiuoti sunkvežimis, pakrautas norvegiškų žuvų.
Sunkvežimio vairuotoją pats įmonės savininkas paliko kažkur pakelės užkandinėje, o pats sėdo prie vairo ir nuvairavo paimti „auksinės žuvelės“.
Paskui grąžino tą automobilį vairuotojui, pasakęs, kad dabar jis vairuotų namo į Rusiją, o tas nieko neįtardamas ir darda pasienio link.
Be jokio susijaudinimo kirto sieną (dėl to pats savininkas važiavo paimti vaiko, kad vairuotojas, sustabdytas pasienyje, nieko nežinotų apie X krovinį ir dėl jaudinimosi nekristų pasieniečiams į akis).
Tvarkingai kirto sieną, o ten, Rusijos pusėje, vairuotojo laukė nuotykis. Jis į tėvynę įvažiavo jau sutemus ir ėmė jį pakelyje stabdyti gauja. Jis sustojo ir drebančiu balsu pasakė: „Imkite automobilį ir krovinį.“
O tie nieko nelaukdami atidarė krovinių skyrių ir šūktelėjo: „Alioša, gde ty?“ (liet. Alioša, kur tu?)
Ir iš už dėžių pasigirdo balsas: „Papa! Papa!“ (liet. tėti)
Vairuotojas stovėjo apmiręs, kai pamatė, kad iš už krovinio išlindo vaikis. Tėvas apkabino sūnų ir abu pravirko. Po to vairuotojui už kilnų darbą įdavė 50 JAV dolerių ir palinkėjo laimingo kelio.
Naminukė palaipsniui baigėsi, o mano svečias, buvęs bendradarbis, susiruošė eiti namo. Jam rengiantis paltą koridoriuje jo paklausiau: „O ar pats savomis rankomis bandytum vaduoti vaikus iš globėjų ir grąžinti tėvams?
O jis tik primerkė akį ir pasakė: „Gal taip, o gal ir ne.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
