Kariškiams, šauliams, savanoriams šis klausimas nekyla, nekyla jis ir daliai civilių, kurie myli savo šalį, galvoja apie kariškio profesiją ar tiesiog supranta pareigą Tėvynei. Tačiau ką darytų tie, kurie šiandien alpsta nuo chaki spalvos, kurie rėkia apie pažeistas teises, siunčia slaviškus keiksmus (nors rusiškai nelabai ir supranta) valstybės ir kariškių adresu?
Tie, kurie tiesiog girdėjo, kad 9 mėnesius reiks rinkti nuorūkas, o per tą laiką bankas iš jų atims 0,5 kambario butą Perkūnkiemyje, paliks mergina, kuri „Facebook“ profilyje „ViktorijyteKasnaujonesakysiu“ bus kalbinama kietų bičų, kurie „fiktyviai įstojo į univerą“ ir „dėjo skersą ant tų šaukimų“.
Nors, tiesą sakant, galvoju, kad tokie išvardinti yra tiesiog jauni pusgalviai, bet grįžkime prie pirminio klausimo: ką jūs darytumėt?
Taigi, pagalvokit... Jūs gyvenat Vilniuje, būsimas šaukimas kol kas jūsų neužkabino ir savo vasarinio uždarbio Anglijoje ir/arba tėvų pagalba jūs susiveikėt „priežastį“, kodėl jūsų pašaukti neturėtų...
Šią naktį (aha, šią – niekas neperspėjo nei „Skype“, nei kreida ant lentos „Coffee Inn'e“ neužrašė) jūs išgirstat kaukiant sirenas ir kažką traškant.
Atsikelia išbalusi mamulė ir susivėlęs tėvas. Visi paklaikę, iš draugelio sms: „Wtf, Gintai, bl...?“
Traškesys “išsikristalizuoja“ į kulkosvaidžio papliūpas, rytui brėkštant virš galvos prariaumoja naikintuvai. Vienintelė mintis „p.....c„ nelabai paguodžia, telikas nerodo, o FB tik vienintelė „MazeMeu“ parašius „ce tipo lol‘as toks krc?“
Pagaliau dašunta - karas. Aha, jo, karas.
Dabar taip, susiimi ir galvoji – reikia valint iš čia. Telikas jau rodo – ryškiai bele kada įrašytas prezidentės kreipimasis ir prašymas nepanikuoti. Mamulė isteriškai klykia. Tėvas keikiasi, Minsko plente tankai. Traškesys tipo kaip fejerverkai – nenutyla išvis. Jauti, kad pykina.
Vėl riaumojimas virš galvos ir... Trenksmas! Atpalaiduoja sfinkterius... Bl... Širdis tuoj iššoks. Mamulė klykia dar stipriau.
Persimauni kelnes (gerai, kad niekas nematė...).
Ką daryti?!
Telikas rodo. Pareigūnai kalba… Be panikos, kariuomenė... Kariuomenė, čia mūsų ar ne? Nu, neskiriu aš nei ginklų, nei uniformų...
Trenksmas! Kelnės sausos, virtuvėje šukės, lango nebėra.
Bėgti kur?! Pranešė, kad bombarduoja. Ką?! Bl… Aš vakar dar sėdėjau Piliovkėj, po to planavom į „Keulę...“ paeit, bet...
Pykina. Kas čia švilpia... Trenksmas! Toliau kažkur. Atpili.
Magistralėje į Kauną kažkas sprogo, avarija, spūstis. Praneša, kad panašiai į Panevėžio pusę.
„Dabar man šakės... Mama...“
----------------------------------------------------------------
Po dviejų savaičių kažkuriam Fabijoniškių rūsyje.
-Имя!? Имя бл...! (Vardas!? Vardas!)
– Gintpppasss...skauda.
Smūgis...
– Я тебя, тварь лабуская, н..., пошлю тот участок разминировать „своим ходом“, бл...
(Aš tave, labusų išpera, pasiųsiu išminuoti to sklypo „savo eiga“)
Smūgis...
-Или нет, даваи...
(Bet ne, gal...)
Smūgis...
– Или нет, п..да фашисткая, вот часть своего комплекта „ратник“ одену и пошёл вон там к своим, хочешь?? да, сидит там несколько ваших с оптикои, поздравят дырочкои тебя... Или слушаи, я тебя нашим чечям отдам, они то „дырочки“ любят :)))
(Bet ne, fašiste, štai, tave savo uniforma apvilksiu ir eini ten va, pas savus, nori? Va, sėdi ten keli jūsiškiai su optika, pasveikins tave skylute... Arba, klausyk, aš tave mūsų čečėnams (?) atiduosiu, jie mėgsta „skylutes“)
– Чего бледнееш фашист??
(Ko išbalai, fašiste?)
-Наших стрелять, бля, умеeте, да, а тут будем падать и кровиком брызгать...
(Mūsiškius šaudyti mokate, taip, o čia kritinėsime ir kraujuku taškysimės)
Smūgis...
Sveiki atvykę į realų pasaulį, pacifistai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
