Pastaruoju metu, skaitydamas Donato Baužio straipsnius, visgi pagalvoju, kad jam trūksta profesionalumo rašant savo nuomonę, kurioje aiškiai trūksta argumentų.
Pavyzdžiui, prieš kurį laiką jis rašė apie tai, kad nekenčia animacinio serialo „Simpsonai“. Jis rašė: „Ir tam turiu tikrai nemažai argumentų.“ Neradau, tiesą sakant, nei vieno argumento.
Mintyse skaitydamas Donato tekstą antrą kartą, kad labiau suprasčiau straipsnį, galvojau: „Na ką, išsitraukiam raudoną tušinuką ir pradedam skaityti.“
Iškart antroje pastraipoje užkliuvo: „Argi šį mėšlą galima laikyti klasika ar juo labiau kažkokiu animacijos šedevru?“
Gerbiamas kolega apžvalgininke, prašau kultūros... Aš taip pat galėčiau sakyti, jog man nepatinka Džordanos Butkutės muzika vien dėl to, kad jos balsas man skamba kaip pragertas, bet nesišaipau iš jos, kurdamas tam visą straipsnį nuomonei išsakyti.
O klasika „Simpsonai“ laikomi vien todėl, kad pirmoji jų serija buvo sukurta 1989 m. gruodžio 17 d. Serialas taip išgarsėjo, kad 2007 metais pasirodė ir filmas. Jau nekalbant apie video žaidimus, komiksų knygeles bei visą kitą atributiką.
Gerbiamas Donatas užsiminė, kad iš 26 išleistų sezonų pažiūrėjo tik 10 serijų ir iki šios dienos jaučia neapykantą šiam filmukui. Galiu pripažinti, kad ir mano lietuvių kalbos mokytojai buvo keista, kad žiūriu „Simpsonus“ ir man jie patinka. Tiesą sakant, net per lietuvių kalbos egzaminą kaip argumentą pasinaudojau akimirką iš „Simpsonų“, nes labai gerai su mano poteme sulipo.
Kaip ir Donatas, galėčiau iš aš narciziškai pasigirti, kad turiu humoro jausmą, skaitau knygas, patinka žiūrėti intelektualias laidas. Ir atsakysiu į Donato klausimą, kokias pats vertybes įžvelgiu tame animaciniame filmuke.
Aš esu labai pastabus žmogus, praktiškai žiūrėdamas kiekvieną seriją galėčiau pasiimti užrašų knygutę ir užrašyti apie tam tikrą sceną – nu argi tai ne gyvenimiška? Argi ne gražus bruožas, kurį mes ir gyvenime taikom?
Tarkim, pamenu seriją, kai buvo Simpsonų mieste Springfilde karščio banga, Houmeris turėjo 200 dolerių, už kuriuos norėjo nusipirkti kondicionierių, bet paaukojo tuos pinigus Lizai saksofonui nupirkti.
Houmerio darbas nėra toks jau svajonių darbas, kokį turime ir daugelis iš mūsų, bet mes dirbam tam, kad išlaikytume ne tik save, bet ypač savo vaikus. Pamenu, kaip vienoje serijoje Houmeris savo darbo vietoje pasidėjo savo jauniausios dukros nuotrauką ir užrašas buvo „Do it for her“ (Daryk tai dėl jos). Galėčiau vardinti ir vardinti šio animacinio filmuko epizodus, apie kuriuos būtu galima diskutuoti. Kad ir, tarkim, personažai Nelsonas ir Malūnas... Nesloną dar mažą paliko jo tėtis, kuris karts nuo karto vis užsimena, kad jo pasiilgsta, o mama yra striptizo šokėja, vos ne nusivylusi prostitutė. Ir jūs man pasakykit – kaip toks vaikas su tokia mama ir be tėvo galėtų užaugti intelektualiu ir geru, kai jis nuolat turi kovoti už savo būvį?
Nelsono kompleksai yra tokie patys, kaip ir mūsų vaikų, kurie neturi tėčio, o mama nepajėgi sutramdyti savo sūnaus, kuris viduje jaučiasi kaip vaikas ir visados maištauja dėl to, kad jo toks likimas.
Kiekvienas „Simpsonų“ personažas turi savotišką charakterį, dėl ko kaskart vis personažams susitikus, gali jausti, kad nieko gero čia nebus arba įdomu stebėti, kas bus toliau...
Yra tokia knyga – „Simpsonology: There's a Little Bit of Springfield in All of Us (Simpsonologija: truputis Springfildo yra kiekviename iš mūsų). Ir aš sutikčiau su tuo. Negi jūsų klasėje nebuvo moksliukės Lizos, kuri dėl prasto pažymio pultų į neviltį? Bent jau maniškėje tikrai buvo. Arba Nelsono – blogiečio, kuriame vis tiek slepiasi mielas žmogus, bet to neparodo, nes viduje jaučiasi silpnas ir piktas, nes neturi tėvo ir žino, kad jo gyvenimas ne toks kaip visų?
Gal jaunesnieji žiūrovai ir nesupras šio serialo taip, kaip mes, suaugę, bet aš pats tikrai leisčiau savo vaikams žiūrėti „Simpsonus“.
Donato straipsnyje buvo parašyta: „Bet suvokim, kad amerikiečiai idėjomis ir nepasižymi.“ Ar tikrai? Tai skamba, kaip neapykanta visai Amerikos kultūrai ir jos sėkmei, tam, kaip ji moka kurti reklamą ir daryti įtaką pasauliui savo prekės ženklais ir tokiais filmukais. Nejaugi, gerbiamas Donatai, siūlote grįžti prie sovietizmo ir žiūrėti senąją animaciją?
Tikiuosi, gerbiamas Donatai, prieš ką nors keikdamas, labai tvarkingai apgalvosite, ar tikrai viskas yra taip juoda, kaip jūs matote. Geriau galvotumėt, kaip pačiam sudominti skaitytojus ar žmones kokia nors kultūrine savišvieta. Švieskit žmones! Darykit žmones laimingus! Tegul ir kiti ta laime ir žiniomis dalinasi! Sėkmės kūryboje ir linkiu visiems mastyti plačiai, o ne užstrigti dėžėje kartojant kitų mintis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
