Pirmoji istorija nutiko, kai paskubomis per autobuso vidurines duris įlipo vyriškis, apsirengęs sportine apranga. Pirmas mano įspūdis buvo tarsi stereotipų suformuotas. Jis priėjo prie vairuotojos ir paprašė jam parduoti du moksleivio bilietus. Vairuotoja pradėjo ieškoti, uždarė duris ir jau pradėjo važiuoti.
Tuo tarpu vyriškis jai sako: „Nevažiuokite, aš dukrai perku bilietus, man išlipti reikia…“. Vairuotoja prašo pakartoti, nes nesuprato, jis pakartoja dar garsiau ir prašo nevažiuoti. Vairuotoja jam atsako, kad ji privalo važiuoti. Vyriškis dar kartą prašo sustoti. Vairuotoja sako jog negali sustoti, ji turi važiuoti.
Moteris su vyriškiu kalba pakeltu tonu ir šiek tiek nervingai. Vyriškis sako: „Aš dukrai perku bilietus, man reikia išlipti, jai rytoj jų reikės, sustokite“, – nepaprastai ramiu balsu ir kantriai dar kartą sako vyriškis.
„Tai ko iš karto nesakėte! Būčiau palaukusi“, – atsako vairuotoja. Kadangi tai greitasis autobusas, jis jau pravažiavęs dvi stoteles. Vyriškis ramiai ir pagarbiai padėkojo vairuotojai, išlipo ir su šypsena nužingsniavo atgal į savo pasaulį, kuriame jo laukė dukra.
Stebėdama šį įvykį laukiau momento, kai vyriškis susinervins ir pradės šaukti ant vairuotojos, išvadins ją įvairiausiais žodžiais ir išlips nepatenkintas. Eis burbėdamas po nosimi, koks šis pasaulis.
Tądien ėmiau didžiuotis vyrais, Lietuva ir tuo, kad lietuviai – nepaprastai kantrūs ir mylintys savo vaikus. Taip gera buvo vykti autobusu.
Po kiek laiko vieną šiltą rytą nutiko ir antroji smagi istorija. Įlipau į autobusą ir išgirdau kažką dainuojant. Atsisėdusi išvydau berniuką, kuris tiesiog sėdėjo ir dainavo. Žodžių suprasti nebuvo įmanoma, tačiau melodija priminė vaikiškas daineles. Jis šypsodamasis tai pritildavo, tai vėl pradėdavo dainuoti.
Kai kurie žmonės jį palydėdavo draugiška šypsena, kai kurie ilgiau jį stebėdavo, o gal bandydavo išgirsti jo dainas. Tačiau šis rytas autobuse buvo daug skaidresnis ir smagesnis. Argi nenuostabu, kai ryte vaikas niūniuoja daineles? Staiga berniukas atsistojo ir pasakė: „Prašau sustoti, aš turiu išlipti.“
Priėjo prie durų, palaukė ir išlipo. Autobuse girdėjosi tik variklio gaudimas. Šis nepaprastai mandagus ir gerą nuotaiką nešantis berniukas turėjo sutrikimą – jis buvo specialiųjų poreikių vaikas.
Taip gera, kai kas nors ryte praskaidrina nuotaiką – tą dieną į darbą nuvykau su šypsena ir vaikiškų dainelių skambesiu.
Paskutinioji istorija yra pati trumpiausia ir apie tai, kaip vieną vakarą važiavau iš darbo su trimis mašeliais daiktų. Paprastai, dirbant mokytoja, tokių maišų būna mažiausiai vienas. Man įlipus, vienas vyras atsistojo ir pasiūlė sėstis.
Aš nustebusi paklausiau, ar aš atrodau tokia sena, kad užleidžiate man vietą? Jis nusišypsojo ir atsakė: „Jūs turite daugiau sunkių maišų nei aš.“ Maišai iš ties buvo nelengvi, tad atsisėdau. Taip gera suprasti, kad lietuviai pastabūs, paslaugūs ir mandagūs.
Šis vyras turėjo krepšį, kuris tikriausiai nebuvo lengvesnis už mano. Tad dar kartą jam noriu pasakyti ačiū už šį pastabumą, paprastą kasdienišką paslaugumą.
Jums pasakoju, kaip gali būti gera sutikti nuostabių lietuvių, kartu su jais vykti į darbą ir grįžti kartu namo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
