Labai dėl to išgyvenome. Ypač po gydytojo žodžių, kad daugiau vaikų galiu ir nesusilaukti. Bet jo nuogąstavimai nepasitvirtino ir po kurio laiko mums gimė gražus sveikas berniukas. Turbūt nereikia ir pasakoti, kaip džiaugėmės šiuo stebuklu.
O po metų – ir vėl staigmena. Aš ir vėl laukiuosi. Tik šįkart džiaugsmo nebuvo. Vyras kategoriškai uždraudė gimdyti. Šis negimęs kūdikis dar ilgai persekiojo mane sapnuose.
Tačiau istorija ne apie tai, kiek kartų gimdžiau, persileidau ir padariau abortų. Istorija apie tai, kaip vyras užmušė manyje geismą.
Būtent po aborto man dingo noras su juo mylėtis. Greičiausiai taip atsitiko dėl psichologinių priežasčių. Giliai širdyje nekenčiau vyro, nenorinčio nuo manęs dar vieno vaikelio.
Dingęs noras nereiškė, kad aš neatlikau lovoje žmonos pareigos. Atlikau. Bet dariau tai tik bijodama skyrybų ir nejausdama nuo artumo jokio pasitenkinimo. Kaip bebūtų keista, vyras net nesuprato, kad imituoju orgazmą. Taip tikroviškai vaidinau.
Šioje vietoje kyla logiškas klausimas: kaip atsipalaiduodavau, kai to reikėdavo? Ėjau į kairę? Ne. Tenkinau save savarankiškai. Įsivaizduojate – su vyru niekaip. Savarankiškai – kuo puikiausiai.
Situacijos nepagerino ir antro sūnaus gimimas. Ilgainiui pripratau prie nesėkmių lovoje ir lioviausi sukti sau dėl to galvą, nes nedažnai reikėjo vaidinti. Tik savaitgaliais, kai vyras grįždavo iš kito miesto. Jis dirbo už 100 km nuo namų.
Kai sužinojau apie jo neištikimybę, pirma mintis buvo, kad taip atsitiko dėl mano kaltės. Dėl tos prakeiktos amžinos vaidybos lovoje.
Taip ir paklausiau savo vyro: „Nuklydai dėl to, kad vaidinu orgazmą?“
Kaip bebūtų keista, vyrui tai buvo naujiena. Jis visą mūsų gyvenimą galvojo, kad kaip tik mūsų lovos reikalai klostosi gerai. Asilas! Miega su keliomis moterimis vienu metu, o nemoka atskirti suvaidinto orgazmo nuo tikro!
Kaip rašiau anksčiau, neištikimybė mane palaužė ir aš puoliau į depresiją. O pasveikusi išvažiavau į kitą šalį pagalvoti, ko noriu iš gyvenimo. Vaikais man išvažiavus rūpinosi vyras.
Emigracijoje ilgai mąsčiau apie mus. Ir prisiskaičiusi internete įvairių patarimų, tvirtinančių, kad geras nevaržantis seksas suartina net ir beviltiškas šeimas, grįžau, atleidau ir pabandžiau pradėti viską iš naujo. Juolab, kad vyras tam neprieštaravo.
Parvažiavusi pirmiausiai iškėliau ultimatumą. Nuo šiol mes nesidrovėdami atvirai pasakom vienas kitam, kas ko nori ir kam kur ir kaip patinka. Nes pavargau nuo melo. Jeigu nepavyks – išsiskirsime.
Na ir prasidėjo. Net gėda ir pasakoti. Vyras nesikuklino ir drąsiai sakė, ko nori. O norėjo jis gruboko oralinio, analinio ir šiaip gana nepadoraus sekso, vietoje ir nevietoje, su žaisliukais ir be – tokio, kokio anksčiau nedrįsdavo man net ir pasiūlyti. Be to norėjo fotografuoti ir mano, ir savo nuogą kūną ir intymiausias jo vietas bei filmuoti mūsų meiles žaidimus.
Neatsilikdama irgi prigalvodavau įvairių nešvankybių, kuriose vyras entuziastingai dalyvavo. Trumpai tariant, fantazija liejosi per kraštus ir jai nebuvo jokių tabu.
Keista, kad būdama pakankamai ne kvaila, turinti ilgą santuokos patirtį, leidausi į šitokią avantiūrą. Reikėjo susimastyti apie pasekmes ir jausti ribas. Nesusimąsčiau. Nors, jeigu sąžiningai, tas laikotarpis buvo visai neblogas. Suartėjimo metu sugrįžo tas nelemtas orgazmas.
Bet kas iš to? Praėjus keleriems metams viskas pasibaigė. Visi tie žaidimai pabodo ir aš vėl atsidūriau ten, kur ir buvau.
Ir tada netikėtai praregėjau. Vien seksas ir orgazmai be meiles nieko nereiškia. Jie tik trumpam atgaiviną aistrą ir sutvirtina byrančią santuoką. Prarasto pasitikėjimo jie nesugrąžina. Gaila, kad tai supratau per vėlai.
Įpratusi savo problemas spręsti pabėgimais, ir šį kartą pasielgiau lygiai taip pat – pabėgau į užsienį. Sėdžiu dabar svetur ir bijau grįžti namo. Žinau, jeigu grįšiu, bus skyrybos. O vyras jų nenori.
Nujausdamas, kad aš atšalau, jis mane pradėjo šantažuoti tomis pikantiškomis nuotraukomis ir video medžiaga, grasindamas parodyti jas mūsų vaikams. Tai rimtas grasinimas. Jis mane stabdo. Štai tau ir pabandžiau sustiprinti santuoką. Štai tau ir prisidirbau.
Jeigu dabar būtų galima sugrąžinti laiką atgal, pasielgčiau visai kitaip – niekada neatleisčiau išdavusiam vyrui ir neduočiau jam dar vieno šanso. Nes visi išdavikai jau iš prigimties yra niekšai. O niekšai niekada nesikeičia. Jie tik dar labiau sužvėrėja.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
