Aš sakau „baras“, bet savininkas jį vadino klubu, nors lygis maždaug toks, koks artimiausiam načnyke, tik kad plotas didesnis. Jeigu esi suaugęs, rimtas žmogus, tai darbo sąlygos klaikios. Į kapus nuvarytų ir šunį. Bet kol reikėjo užsidirbti tik „ant cigarečių“, tol visai tiko.
Dirbti reikėjo po 12-15 val. per parą, o alga buvo minimumas. Teoriškai. Nes praktiškai jos sumokėdavo maždaug pusę, o ir tai dažniausiai savaitę ar dvi pavėluotai.
Bet dosnusis savininkas pinigų trūkumą kompensuodavo kitais malonumais. Kam pasakau, tas nepatiki: visais bare buvusiais gėrimais galėjom vaišintis nemokamai. Bet kada. Bet kiek. Studento svajonė!
Darbo diena prasidėdavo 17 val. Atėjusi viską paruošdavau ir atsidarydavome 18 val. Dažniausiai pamainoje dirbdavom dviese. Kai pradėdavo rinktis pirmi lankytojai, mes jau būdavom kiek „įkalę“. O net jeigu ir nenorėdavom gerti, savininkas liepdavo būtinai paskatinti lankytojus ir parodyti pavyzdį.
Pavyzdžiui, jeigu ateidavo vyrų kompanija, aš turėdavau juos įkalbinėti išgerti kartu su manim, sakyti: „Na, negi paliksit mergaitę vieną su stikliuku?“ O jeigu kuris lankytojas pats norėdavo pavaišinti, atsisakyti būdavo draudžiama.
Kai kuriems atrodydavo, kad kol plepu su jais, gerdama jų nupirktą kokteilį, tampam geriausiais draugais. Cha, mielieji, nuvilsiu – tai tiesiog metodas, kuriuo didinama apyvarta.
Apie 22-24 val. ateidavo didžėjai. Jie nusileisdavo į apatinę klubo dalį, kur smagindavosi prie savo aparatūros ir rūkydavo. Oi, ne tik cigaretes. Vieną kartą taip prisismaginau kartu su jais, kad kažkoks klientas ant tualeto sienos markeriu užtepliojo užrašą „barmenė apsipūtusi“. Neslėpsiu, buvau. Bet tų tablečių, kurias jie dalindavosi slapta, niekad nebandžiau – nesu dar tiek išprotėjusi.
Apie vidurnaktį pradėdavo rinktis įdomesnė publika. Apie kai kuriuos lankytojus buvom įspėti iš anksto. Pavyzdžiui, buvo vienas vyras, kuris ateidavo su ginklu. Kai pirmą kartą su juo susidūriau, klubo savininkas iškart pasivedė į šoną ir liepė visada būti jam malonia.
Malonia tai malonia. Vyras atsisėsdavo prie baro, išsitraukdavo ginklą, demonstratyviai jį apžiūrinėdavo, o aš tyliai pildavau gėrimus. Galiausiai pamačiau, kad reikia elgtis drąsiau, nes vieną kartą „prilupęs“ jis tiesiai man metė: „Ką, bijai?“
Atsakiau, kad ne, o jis tęsė: „Ir gerai, nemėgstu vištų. Išgerk su manim, papasakosiu, kokiam geram koncerte buvau.“
Nuo tada susidraugavom – kai susitikdavau gatvėj, apkabindavo, tėviškai patapšnodavo per petį ir niekad piktai nekalbėdavo.
O kiti barmenai pasakojo, kad ir „agurkinių“ yra atėję, bet man nepasitaikė jų pamatyti. Gal ir gerai, nežinau, ar su jais būčiau norėjusi susidraugauti – paskui dar reiktų į krutinę silikoną kimšti, kad iš kompanijos neišmestų.
Darbą baigdavom 6 val. ryto ir dažniausiai jau visiškai „trūkę“. Norėdavosi tik griūt į lovą... Dažniausiai miegoti krisdavom tam pačiam klube – buvo tokios sofutės, ant kurių sėdėdavo lankytojai, tai kiekvienas (ir barmenai, ir didžėjai) užsiimdavom po sofą ir po porą valandų nusnūsdavom. Prabudę atidarydavom visus langus ir duris, kad išsivadėtų alkoholio ir rūkalų tvaikas, o tada... Toliau į darbus!
Klubo patalpos buvo didžiulės. Ir visus tuos šimtus kvadratinių metrų kas rytą reikėdavo išplauti! Jeigu pasisekdavo, padėdavo visi, kurie galėdavo, bet dažniausiai tą tekdavo daryti dviese su kitu barmenu. Taip ir šiūruodavom, kol rankos beveik pūslėm nueidavo.
Po visų šitų linksmybių dar nušliauždavau į kokią vieną paskaitą ir namo – miegoti. Prieš penkias atsikeldavau ir vėl viskas iš naujo.
Žinau, kad tokių įspūdžių man pakaks visam gyvenimui ir daugiau niekada jokiame bare nedirbsiu. Nors žinau ir tai, kad yra tikrai normalesnių variantų. Bet ateina laikas, kai išaugi iš tokio amžiaus, pereini į kitą etapą.
Tik, matyt, išauga ne visi. Eidama Laisvės alėja vis dar pamatau prie durų rūkantį savo buvusį kolegą. Vyrui jau 30 metų ant nosies, o jis vis dar mindo tos pačios skylės slenkstį, vis dar plauna tas pačias grindis. Graudu. Net sveikintis su juo kažkaip nepatogu – kyla toks jausmas, kuris vadinasi „svetima gėda“.
Bet negaliu ir sakyti, kad tada nebūdavo smagu. Pakartoti niekad nenorėčiau, bet papasakoti – kodėl gi ne. Kažin, ar yra dar Lietuvoje tokių įspūdingų darboviečių?
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
