Man tikrai ne vienas siūlė pasilikti. Ir žmona, ir vietiniai kalbino. Bet man ten trūko vieno vienintelio dalyko. Aš nuo pat pirmos dienos ten ilgėjausi Lietuvos.
Nesvarbu, kokio grožio miestuose buvau Kazachstane – tėvynės niekas negali atstoti. Tada tai labai skaudžiai supratau. Jokie pinigai neatstos gimtosios šalies. Dabar išvažiavę emigrantai dirba už kiek – 2000 eurų? Ten aš galėjau pasiekti nepaprastai daug, bet praėjo dveji metai ir Lietuvos ilgesys darė savo. Visi namai buvo išklijuoti lietuviškais vaizdais, klausėmės lietuviškos muzikos, buvom sukūrę lietuvių bendruomenę.
Kad ir kiek mane įkalbinėjo, vieną dieną sugrįžau į Lietuvą. Daug kas buvo nustebę, kad palikau Kazachstane veikiančią prekybą ir sugrįžau kaip tik per sąjūdžio bangą. Bet darbai, kuriuos palikau, buvo taip sureguliuoti, jog viskas ir be manęs veikė kaip šveicariškas laikrodis. O grįžęs į Lietuvą turėjau pradėti nuo nulio.
Grįždamas žinojau: turiu rankas, kojas ir galvą ant pečių – išsiversiu. Žinojau, kad grįžtu į tėvynę, į savo namus.
Nė akimirkos nesigailėjau, kad grįžau, nors periodų buvo visokių – ir pakilimų, ir bankrotų. Vėl atsistojau ant kojų. O dabar skaitau, kaip emigrantai vardija vien tik blogybes. Valdžia, kainos, tvarka... Sako, kad užsieniečiai visi šypsosi, mandagūs, kaip ten viskas gerai.
Bet palaukit, jeigu aš noriu gyventi Lietuvoje, aš stengiuosi, kad ji būtų geresnė. O jei visi pabėgsim, kas tą geresnę Lietuvą kurs? Darykite, kad būtų kitaip. Darykite, kad būtų geriau.
Seniai supratau – jeigu noriu matyti geresnę Lietuvą, turiu pats prisidėti prie jos kūrimo.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
